Darbo ir pilietinio aktyvumo BLOGas / Viešos kūrybinės dirbtuvės / Komunikacija FACEBOOK'e

Sveiki visi, skaitantys retai pasirodančius PDFONTOUR įrašus. Tikimės, jog šiandien mano gvildenama tema jus sudomins, nes gyvename XXI amžiuje, kai internetas ima viršų. Na, gal čia šiek tiek ir sureikšminau, tačiau pagalvokite patys, kas nutiktų, jei internetas staiga dingtų?

Daug nepasakosiu apie tai, kaip buvo prieš nepilnus dešimt metų, kai internetas daugeliui buvo mistinis dalykas. Kol nebuvo supratimo, kas yra kokybiškas interneto ryšys, pradžioj tiko bet koks, pvz. retai veikiantis kabelinis arba šiek tiek patikimesnis dialup‘as. Pradėjus studijuoti KTU 2001-iais, informatikos paskaitos buvo nerealu, nes vos beveikiantis vienas iš pirmųjų “pentiumų” interneto puslapius vartydavo nerealiais greičiais. Tad universitetai, taip pat telekomo DSL paslaugos 128kbps už 177Lt didino pirmųjų Lietuvos interneto vartotojų poreikius. Anksčiau gero interneto samprata buvo 256kbps DSL linija padalinta ant 10-15 vartotojų, tačiau laikui bėgant, viskas labai greitai keitėsi.

To keitimosi pasekoje nutiko taip, kad Lietuva, dėl suprantamų priežasčių anksčiau atsilikusi interneto technologijos klausimais, šiuo metu yra pirmaujanti pasaulyje pagal interneto greitį. Šiuo metu didžiuosiuose miestuose kone kiekvienas daugiabutis namas turi po kelis įv. interneto tiekėjų optinius įvadus . Tai turėtų džiuginti.

Tačiau ką galime pasakyti apie kaimiškas vietoves? Galime girtis nebent tuo, kad visos seniūnijos sujungtos optika, bibliotekose galima naudotis nemokamu internetu, tačiau ar šiais laikais to pakanka? Manau, kad vystomas RAIN projektas kažkokiu būdu tiekti interneto ryšį galutiniam vartotojui, nes kaimiškose vietovėse, ypač, kur yra mažai apgyvendintos teritorijos, interneto tiekėjai nėra tokie dosnūs kaip miestuose. O galbūt TEO šiuo klausimu dirba, pvz. kaimiškose vietovėse vielas keisdami į optiką? Nors žinant, kad dalis abonentų naudojasi radijo ryšiu, kurį TEO teikia buvusio COMLIET infrastruktūra, dalis vartotojų internetą turės galimybę gauti tik iš oro, t.y. ko gero, per GSM operatorius. Šiems operatoriams taip pat nėra pati geriausia situacija su interneto ryšiu nutolusiose vietovėse, nes dalis bokštų nėra sujungti optika. Galbūt RAIN 2 projekto pagalba tai bus padaryta.

Daug vilčių dedama į WIMAX internetą, kurį tiekia LRTC. Jis vadinasi MEZON, kur veikia, veikia tikrai gerai, tačiau yra keli bet:

Jei naudojiesi mobiliuoju internetu visapusiškai, vien tik lietuviškojo wimax nepakaks, nes dažnai būna tokių situacijų, kai naudojantis tik tokiu mobiliuoju internetu, iki artimiausios bazinės stoties reikės pavažiuoti 20-30 km. Turbūt todėl SPRINT kompanija Amerikoje vartotojams siūlo dvigubus USB modemus, kurie veikia tiek ant mobiliojo 3G/EDGE/GPRS, tiek ant WIMAX. Lietuvos vartotojams tokia prabanga nešišviečia, nebent konkursą būtų laimėjęs koks OMNITEL (kuris dalyvavo, bet buvo diskvalifikuotas). Galbūt jie panašų sprendimą siūlys, kai pradės diegti 4G/LTE ryšį, kurio bandymus TELESONERA atlikto per Vilniuje vykusį pasaulio interneto valdymo forumą?

Miestuose, kur daugiausiai ir veikia WIMAX, anksčiau su mažesnėm ar didesnėm problemom buvo galima prisijungti ir prie mieste esančių “wifi” bevielio interneto stotelių kavinėse, aikštėse, skveruose ir pan.

Praktiškai Lietuvoj naudojama WIMAX bazinė stotis dengia teritoriją iki 1-2km spinduliu, tad galima suprasti, jog tai miesto interneto ryšys.

Nors LRTC deklaruoja, kad beveik pusė Lietuvos gyventojų gali naudotis jų mobiliuoju internetu, tačiau nepasako, kad tik tuo metu, kai jie naudosis juo, ten, kur gyvena.

Kalbant apie mobiliojo ryšio operatorius, situacija panaši: miestai turi WIMAX ir 3G, o kaimai ir provincijos dažniausiai tenkinasi EDGE arba GPRS ryšiu.

Kalbant apie atskirus operatorius, norėtųsi išskirti, kad ten, kur neveikia 3G (Omnitel tinklas plačiausias, 2-Bitė, 3-Tele2), veikia EDGE(pirmauja Omnitel ir Tele2, trečioj vietoj – Bitė) ir GPRS (visi operatoriai). Reikia paminėti, kad Bitė iš mobilaus interneto tiekėjų atrodo prasčiausiai, nes lyginant su Omnitel ji turi daug mažiau 3G bazinių stočių, o taip pat nėra išvysčiusi plataus EDGE tinklo, kai tuo tarpu kiti operatoriai juo teritoriją dalinai padengę.

Nežinantiems, kas tas EDGE, galime pasakyti, kad maksimaliai 236kbps palaikyt jis gali, bet dažniausiai nesiekia šio maksimumo. Tuo tarpu GPRS – iki 80 kbps.

Kaip matote, Lietuvoje su interneto technologijomis lygiai taip pat, kaip ir su kitais dalykais, kurie lyginami tarp miesto ir kaimo. Norėtųsi, kad atskirtis šiuo klausimu mažėtų ir tos po seniūnijas išvedžiotos optikos, skleistų kokybiško interneto idėją prieinamomis sąlygomis . Ir tada jau galėsim naudoti šį kažkada kažkur girdėtą trendą „Esu kaime, bet ONLINE“, tik pridėsim, kad “su normaliu lanu” :)

Sveiki tinklaraščio draugai, su rugsėjo 1-ąja! Šis įrašas parašytas dar vasarą, bet jau tampa tradicija, kad rugsėjo pirmąją su jumis dalinamės įdomesnėm istorijom, susijusiom su švietimu (praėjusių metų proginis įrašas).

Vasarai įpusėjus, kai kiekvienais metais vis nauji abiturientai sužino, kokiais rezultatais išlaikė egzaminus, į kurią aukštąją mokyklą įstojo, kiekvienais metais nutinka vis naujų ir dar nebūtų istorijų, kurių situacijos naujumai sako, kad ankstesniais metais taip nebuvo.

Nors nuo mano mokyklos baigimo praėjo jau beveik 10 metų, kaip dabar atsimenu padriką egzaminų sesiją, kuri buvo pusiau valstybinė. Aišku, pusė tų dalykų, kas buvo tada, jau dabar neliko: pvz. nesuprantamo sudėtingumo lietuvių kalbos egzamino su neaiškiais vertinimo kriterijais, 5 privalomi egzaminai ir pan. Prisiminus, kaip tais metais vyko abitūros egzaminai, lyginant su dabartiniu laikmečiu, buvo tragiška situacija. Pas visus pagrindinis klausimas buvo, kaip gauti egzaminų užduotis dieną prieš. Tais laikais internetinė erdvė buvo kontroliuojama labai silpnai, tad pasiūlymai įsigyti užduotis mėtėsi vos ne ant kiekvieno kampo, tačiau visus pardavinėtojus vienijo vienas bendras dalykas – tos užduotys buvo netikros (valstybinių egzaminų).

Na ką,tada pagalvojau: kažkam juk reikia būti bandomaisiais triušiais, tad mūsiškius abitūros metus nurašiau artimai ateičiai ir tyliai vyliausi, jog kitais metais jau viskas bus gerai, tačiau kaip parodė šie metai, kuriais mokyklą atėjo baigti mano sesei, reforma ir po 10 metų tęsiasi, o jos galo dar nematyti.

Šiandien noriu paliesti stojimo į aukštąją mokyklą temą. Kaip žinia, visai neseniai buvo pristatyti studijų krepšeliai, kai kiekvienai studijų programai yra skiriamas tam tikras kiekis valstybės finansuojamų vietų. Kiek teko girdėti, buvo žadama, jog valstybės finansuojamų vietų bus panašus skaičius kaip ir pernai, o konkretūs skaičiai paaiškėjo tik šią savaitę, kai galima matyti išsamius stojimo duomenis LAMPA sistemoje.

Tikrai nesiruošiu analizuoti visų studijų programų, tačiau pasirinkau man labiausiai pažįstamą, architektūros studijų programą. Pažįstama ji man todėl, nes sesė beveik du metus ruošėsi tai studijuoti.

Praėjusiais metais valstybė finansavo 45 vietas KTU architektūros vietas , šiais metais – 5. Jei pažiūrėsime sostinės situaciją, čia VGTU turi panašiai nemokamų vietų kaip ir pernai.

Niekada nesu girdėjęs nei vieno pasisakymo, jog KTU paruošiamų jaunųjų architektų studijos nekokybiškos, iš to galima daryti prielaidą, jog analogiškos sostinės universitetų studijų programos nepelnytai proteguojamos bei visais būdais bandoma išlaikyti finansavimą konkrečioms įstaigoms, kuris tiesiogiai proporcingas nuo studentų skaičiaus.

Manau, jog šis tinklaraščio įrašas jums iššauks papildomų minčių, kuriomis pasidalinsite ne tik komentaruose, bet ir savo tinklaraščiuose šią temą tęsdami toliau, nes tema tikrai aktuali. Juk kalbam apie pagrindinę Lietuvos išlikimo galimybę – išsilavinusį jaunimą.

P.S.
Kadangi ir pačiam teko nudegti per pirmą kartą organizuotą valstybinį lietuvių kalbos egzaminą prieš 10 metų, jaučiu šiokią tokią nuoskaudą švietimo sistemai, nes matau, jog laikas bėga, tačiau situacija negerėja arba tai vyksta labai mažais tempais. Prisimenu, jog manosios LT kalbos teksto suvokimo interpretacijos nevertino, nes pasirinktą kūrinį išanalizavau kitu rakursu, kas mano galva, kaip tik turėtų būti privalumas, nes į temą buvo pažvelgta nešabloniškai.

Ši istorija priminė prieš beveik metus mūsų tinklaraštyje rugsėjo pirmąją publikuotą įrašą „Mokslas – mūsų šviesa ir tamsa“, kurioje pasakojome, kaip dėl kitokio kampo buvo „diskvalifikuotas“ vienas mūsų draugas per magistrinio darbo gynimą.

Gyvenant tarp tokių pavyzdžių, su kuriais tenka susipažinti ne iš spaudos puslapių, o iš gyvo bendravimo ir asmeninės patirties, turi būti labai naivus, kad galvoti, jog mūsų švietimo sistemoje daugelis dalykų ir gerų.

Tad pabaigai visiems, dirbantiems su švietimo reforma noriu palinkėti kuo dažniau ir kuo įvairesnėse situacijose pabandyti pabūti moksleivio ar studento kailyje ir pamatyti iš vidaus, kaip viskas ten vyksta.