Darbo ir pilietinio aktyvumo BLOGas / Viešos kūrybinės dirbtuvės / Komunikacija FACEBOOK'e

Sveiki Internautai, lokalūs hakeriai, namudininkai, na ir jūs ekspertai,

Per pastarąsias kelias savaites startavus dar vienam naujam Google bandymui įkelti koją į socialinių tinklų platybes yra smagu stebėti “žmogiškąjį faktorių”. Iškart atsirado grupės žmonių, kurie jau turi tvirtą nuomonę apie tai. Specialistai, Pranašai, Social media Guru, Žinovai, Profesionalai, Mėgėjai, Blogeriai, Namų šeimininkės, Mokiniai (ką dar praleidau?) iš kart puolė dalintis, o kai kurie ir žarstytis savo įžvalgomis apie G+ perspektyvas ir FB’o artėjantį galą (LOL). Šiuose pasamprotavimuose puikiai atsiskleidžia fanatikai, “dėję”, bei ieškantys tame prasmės ir naudos. Kartais atrodo, kad jei paskleisiu savo pranašystę ir po to ji pasiteisins, iki grabo lentos galėsiu kartoti “o ką AŠ jums sakiau” ;)  Taigi pranašystės jokios nestumsiu, nes sutinku su tuo, kad gali būti visaip. O  ”ką ąš jums sakau”, tai laikina ir rytoj galiu taip nebemanyti :) “Savam kaime pranašu nebūsi… ” sako liaudis ir man, beje, smalsu:  bakalaurą, ar magistrą turėjo žmogus pasidalinęs šia išmintimi?

Teko paskaitinėti tiek užsienio autorių, tiek ir lietuvaičių pastebėjimus dėl “pliuso”. Mūsų kranto piliečiai, kaip dažnai būna, imasi kraštutinumų. “Viskas arba nieko” principas gal veikia, bet mąstymo ir suvokimo pločiui tai tikrai neprideda taškų. Vieni jau laidoja FB dėl jo šiukšlyno ir džiaugiasi G+ “švariu lapu”. Tik dažnai užmirštame, kad po filmo kino teatre popcornu  nusėtos kėdės ir grindys yra mūsų pačių, o ne filmo personažų kultūros rezultatas. Taip kad nesikratykite atsakomybės už savo poelgius, nes jie kyla iš to, kiek supranti ir ką žinai. Priėmėt į draugus nežinomus žmones, tai susirinkite ir pasekmes.

Visi socialiniai tinklai yra tik sistemos, o kokios jos – šiukšlynas ar ne – jau asmeninis ir tuo pačiu bendras žmonių reikalas.  Spamerio/Reklamščiko/Melagėlio (pastaruoju metu tarp šių veiklų skirtumo plika akimi nebematau) gyvenimas yra ieškoti visur jo veiklos galimybių. Mat darbas toks.  Tas, kuris jaučia pareigą perpostinti visą Youtubą ir toliau ieškos kaip tai padaryti. Gal būt sunkiau tiems, kurie neturi ir dar nesugalvojo ką veikti socialiniuose tinkluose, bet jaučia pareigą juose būti. Tai gal būt tam tikras įrodymas sau ir kitiems, kad esu technologiškai evoliucionuojantis padaras. Tik jei nežinai kur eini, galbūt trypi vietoje,  arba kaip dykumoj, judi ratu grįždamas į pradinį tašką. Laimė radus mokytoją, tik kaip žinoti, kad jis neapsišaukėlis ir neveda už rankos į duobę… Žemė apvali, internetas turbūt taip pat apvalus (LOL2)

Todėl nesvarbu, kiek tų tinklų bebūtų, žmonės bandys juos “pritempti” prie savęs ir visada turės dėl ko reikšti nepasitenkinimą. Juk tokiu atveju atrodai kaip koks ekspertas. Gavę argumentuotą atkirtį, įsižeis ir postringaus kaip čia viskas blogai ir einame kitur. “Gerai ten, kur mūsų nėra” ;)

Dar vienas labai svarbus užsiėmimas yra lyginti. Tai vakarietiškos kultūros “prievolė”. Kaip tu gali žinoti, kad kažkas yra geras? Tik jei randi prastesnį, arba geresnį už vertinamą objektą ar subjektą. O čia subjektyvumui – beribė stepė. Tai nuolatinė kova ir konkurencija. Blah blah blah apie visas tas teorijas kaip visa tai priverčia suktis, tobulėti ir stengtis. Kai kas nors pradeda kurti kažką naujo, įdomu, ar konkurencija buvo tas stimulas ir motyvas sukurti kažką WOW.  Neatmetu galimybės, kad tai taip pat veikia kai turi aiškų tikslą.

Patogus suvokimui pvz. – krepšinis. Pamatę talentą, pirmiausia ieškoma su kuo jį palyginti. Žiū tas kaip Sabas, o tas kaip Šaras, o tas kaip Jomantas. Jei lyginamas asmuo sugeba gerai dirbti savo darbą, laikui bėgant jis apdovanojamas galimybe tapti savimi.  Kiek buvo tų antrų Michael Jordan’ų tai ir skaičiuoti tingu. Tik jei atidžiau pastebėsime, tai jokių antrų ir nebuvo. Masėms taip, bet ar jums tikrai reikalingi visi tie herojai, kuriais galima žavėtis, kad pasijaustumėte geriau? Jie ką, bendrą vertės pojūtį didina?  ”Mes laimėjom čempą” :) su bokalu alaus bare…” Idiocracy” vienok ( LOL3)

Taip sutinku, socialinių tinklų sistemų lyginimas pagal jų funkcionalumą ir patogumą tikrai vertas dėmesio reiškinys, bet nederėtų manyti, kad šioje žemėje trūksta vietos po saule. Kad būtinai atėjęs vienas, nužudys kitą. Žinoma, nespėję persiorientuoti, atsinaujinti ir užsispyrusiai ir kartais neadekvačiai ginantys savo idėjas eina į užmarštį, arba tiesiog iš pradžių jiems trūko laiko ir noro pagooglinti. Kai jums gimsta galbūt unikali idėja ir jos galbūt dar niekas neįgyvendino internete, pabrawsinkite  azijos regiono puslapius. Google Translate padės. Kalbos barjeras kartais susiaurina požiūrį.

Dėl pačio G+ galvos neguldyčiau, bet ir nuvertinti jo neskubu. FB likimas? Jis pats to reikalo kalvis.

Pasižiūrėkite į APPLE, kad ir kokie jie nuostabūs ir geidžiami, vis dar yra žmonių kabančių ant Windosų, ar naudojančių kitas OS.

Būkime rimtesni (LOL4) ;)

Sveiki gyvi, kaip laikotės? Tikiuosi pas jus viskas gerai.

Šį kartą noriu pasidalinti tekstu “Kaip teisingai juoktis iš sąmokslo teorijų”. Šią informaciją užtikau video medžiagoje ir pamaniau, kad gal tai bus kam nors įdomu. Originalus tekstas yra rusų kalba, o jo autorius – Dimitrijus Zykinas (Дмитрий Зыкин), kuris, tikiuosi, nesupyks, kad, nors ir profaniškai, bet pabandžiau jį išversti. Tiesa, šis darbelis pasirodė ne toks jau ir paprastas. Paskutinį kartą vertimą dariau mokykloje rusų kalbos pamokoje, tad šiam reikalui tinkamo pasiruošimo neturiu. Tekste teko padaryti šiek tiek korekcijų, nors manau, kad rasite ir pažodinių vertimų.
Kodėl pasirinkau šaltinį rusų kalba? Todėl, kad lietuviškai apie tai nieko neradau. Pasižiūrėjau  Gerb. Prof. Leonido Donskio paskaitos fragmentą apie sąmokslo teorijas, bet neradau aktualios informacijos. Sąmokslo teorijos istorija ir kita pramoginė informacija.
Tad šia kuklia įžanga ir kviečiu pasidomėti pateikta informacija. Vienu žodžiu, netobulai, bet nuoširdžiai jums. Gero skaitymo.
————————————————————————————————-

Išgirdę terminą “Sąmokslo teorija”, dauguma žmonių  pradeda nevalingai šypsotis, o kartais puola sukioti pirštą prie smilkinio. Kiti pradeda karščiuotis, mėtyti konspirologinius terminus, tuo dar labiau prajuokindami aplinkinius. Įdomus faktas. Nors sąmokslo teorijos dažniausiai laikomos paranojikų sapalionėmis, tačiau pati tema niekaip nedingsta iš aktualijų skilties. Vienaip ar kitaip, bet diskusijos tokiomis temomis, nors jos ir išjuokiamos, tęsiasi jau daugelį metų.

Atrodytų, jeigu jau principai, kuriais grindžiama sąmokslo teorija, yra visiškai absurdiški ir automatiškai sukelia pasityčiojančiojimus bei kvailokas šypsenas, tai kodėl tai vis dar yra aptarinėjama? Kodėl šių teorijų išjuokimui ir absurdiškumo jose atskleidimui naudojami tokie dideli resursai? Kodėl, norint diskredituoti sąmokslo teorijų kūrėjus, žiniasklaida ir kitos masinės informavimo priemonės negaili savo jėgų?

Gal tai žodžio laisvė (?) Manau, čia yra kažkas kitaip. Dažniausiai būna, kad jei kokia nors tema niekas nešneka, arba, atvirkščiai, šneka per daug, arba neadekvačiai į ją reaguojama, tai reiškia, kad kažkur čia ir yra “šuo pakastas”. Norint užčiaupti visiems burnas, pirma, reikalinga rimta valdžia, antra – rimtas motyvas. To paties reikia ir norint sukurti ilgailaikes diskusijas.

Dėl pačio sąmokslo teorijos reiškinio, visuomenės nuomonė yra pakankamai teigiama. Kai pradedi analizuoti šį fenomeną, randi charakteringus manipuliacijos sąmoningumu bruožus. “Sąmokslo teorija?”, – sakote, “Cha cha cha..”. O į klausimą – “Kas jus taip prajuokino?”, – retas net ir atsakyti nesiteikia. “Tik pamanykit, kokios kvailystės!”. Taip, deja,  dialogas ir negimsta. Požiūris į problemą taip stipriai įkaltas į galvą, kad nereikalingi ir nereikalaujami jokie įrodymai. Net jei vis dėlto ir pavyksta prakalbinti oponentą, argumentai nebūna pateikiami, ir štai čia savo vietą atranda įtaka,  t.y idėjos priėmimas be kritinio požiūrio į ją ir bandymo suvokti esmę. Tai tampa manipuliacinės technikos pagrindu. Visgi, jei sąmokslo teorijos yra absurdiškos, tai kodėl kovai su jomis, reikia naudoti manipuliacinę techniką? Parodykite, prašau, kaip yra iš tikrųjų, įrodykite, kodėl tokia teorija yra neteisinga ir absurdiška. Įkalkite paskutinį vinį į jų karstą, pamirškime jas ir baigtas kriukis.

Tačiau ne, nes gyvenime viskas vyksta kitaip. Vietoje paaiškinimo – manipuliacija, išjuokimas ir šaržavimas. Iš to seka, kad jokio paneigimo nėra. Prisiminkime TAI. TO dar mums prireiks. O kadangi žiniasklaidoje apie TAI jokios informacijos nėra, teks mums kapstytis ir aiškintis patiems.

Pirmiausia iš esmės išsiaiškinime, apie ką eina kalba. Dar vienas manipuliacinės technikos charakteringas  bruožas – abstrakčių formuluočių naudojimas. Konkretumo nebuvimas klausimuose ir konkrečių sąvokų trūkumas leidžia manipuliatoriams klijuoti savas etiketes ant įvairaus pobūdžio reiškinių.

Džonas Entinas (John Entin), garbingas Pensilvanijos universiteto profesorius, siūlo štai tokį sąmokslo teorijos apibrėžimą:

“Sąmokslas – tai nedidelės, slaptai dirbančios asmenų grupės neteisėti veiksmai, siekiant pakeisti istorinių įvykių seką, pvz. nuversti vyriausybę (valdžią). Sąmokslo teorija – tai bandymas paaiškinti įvykį ar įvykių seką kaip sąmokslo rezultatą. Konspiratyvizmas, kaip mentalitetas, peržiūri visus esamus ir vykstančius  įvykius iš sąmokslo teorijos pozicijos. Tokiu mentaliteto žmonėms sąmokslas yra vienintelis pokyčių istorijoje modelis, o sąmokslo teorija – vienintelė forma istorinių įvykių paaiškinimams.

Interneto enciklopedija Wikipedia duoda iš esmės panašų, bet jau karikatūrišką sąmokslo teorijos apibrėžimą (šį tekstą kopijavau prieš kelias dienas):

Sąmokslo teorija – terminas, nusakantis daugelio nelaimingų atsitikimų, blogybių ir gyvenimo blogėjimo sistemingą aiškinimą slaptų jėgų veikimu – dažniausiai vyriausybių, specialiųjų tarnybų ar slaptųjų organizacijų. Šį reiškinį tyrinėja psichologai, sociologai.
Sąmokslo teorijomis bandoma sistemingai paaiškinti daugelio nelaimių, negerovių ir ekonominio nuosmukio priežastis, įvardijant slaptų jėgų veikimą (specialiųjų tarnybų, slaptųjų, uždarų organizacijų). Sąmokslo teorija gali apimti paradoksalius teiginius, taip pat iracionalias, paranojiškas ar sunkiai įsivaizduojamas, bet iš dalies tikėtinas, todėl ir neatmestinas tiesas.
Sąmokslo teorijos yra įprastos daugumoje pseudomokslų – paprastai jos naudojamos paaiškinti, kodėl viena ar kita pseudomokslinė idėja nėra visuotinai pripažįstama mokslininkų.

Populiariausios sąmokslo teorijos (iš Wikipedia.org)
Sąmokslo teorijos labai dažnai siejamos su vyriausybe bei specialiosiomis tarnybomis. Daug jų yra sukurta apie CŽV, FTB ar NASA, tariamai nuo piliečių slepiančias ypač svarbius duomenis apie ateivius iš kosmoso bei kitus paranormalius reiškinius. Taip pat sąmokslo teorijose dažnai figūruoja korporacijos. Viena populiariausių teigia, kad jau yra išrastas nepaprastai pigus kuro pakaitalas, tačiau korporacijos visomis išgalėmis jį slepia, kad galėtų toliau krautis pelną iš prekybos naftos produktais.
Kitos istorinės organizacijos, apie kurias prikurta sąmokslo teorijų:
• Iliuminatai
• Laisvieji masonai
• Tamplierių ordinas

Kita:
• Satanistinių ritualų mitas
• Ateivių grobimai
• Filadelfijos eksperimentas
• Holokausto neigimas

Populiariojoje kultūroje tiek sąmokslo teorija kaip koncepcija, tiek konkrečios sąmokslo teorijos yra labai dažnai naudojamos kūrinio intrigai. Pavyzdžiui, populiariame TV seriale “X failai” (The X-Files) FTB specialusis agentas Foksas Malderis (Fox Mulder) bando tirti įvairius paranormalius reiškinius, tačiau jam trukdo valstybinio, o gal net tarpvalstybinio lygio sąmokslas slėpti tiesą. Komedijoje “Vyrai juodais drabužiais” egzistuoja ypač slapta organizacija, sauganti žmones nuo ateivių iš kitų planetų.

Bene labiausiai ši sritis eksploatuojama “SJ Games” išleistame kolekcionuojamų kortų žaidime „Iliuminati“. Jame kiekvienas žaidėjas valdo po slaptą organizaciją ir dėl pasaulio valdymo kovoja naudodamas kortas, atspindinčias įvairias tikras bei fiktyvias „marionetines“ asmenybes ir organizacijas, kaip kad JAV prezidentas Bilas Klintonas (Bill Clinton), Greenpeace, FTB ir kt.

————————————-
Pirmiausia, atsikratykime šių apibūdinimų manipuliacinio emocionalumo. Po to užduokime sau klausimą, ar būtinai sąmokslininkų veiksmai turi būti neteisėti, kaip teigia Džonas Entinas? Toks teiginys nėra būtinas ir per daug susiaurina mūsų analizuojamą objektą. Iš to išplaukia naujas sąmokslo teorijos apibrėžimas:

“Įtakingų asmenų grupė, turinti aiškų tikslą ir siekianti jį įgyvendinti.”

Pasakykite prašau, kas šioje formuluotėje jums pasirodė juokinga ir/ar absurdiška, kad praktiškai užblokuotų bet kokią diskusijos galimybę apie tai.

Juk greičiausiai nieko nestebina terminai lobizmas  ir lobistinė veikla. Ja užsiima ir pavieniai įtakingi asmenys, ir organizacijos bei susivienijimai.
Wikipedia apibrėžimas: Lobizmas (angl. lobby – koridorius, kuluaras) – visuomenės narių grupių ar atskirų individų veikla, siekiant daryti įtaką valdžios sprendimams. Lobizmas deklaruoja savo užsakovus, jų interesus ir tam tikslui išleistas lėšas. Taigi, lobizmas yra teigiamas ir skatintinas reiškinys, kadangi tokiu būdu yra sutaupomos įstatymų leidybos lėšos, nes įstatymų leidybai yra naudojamas privatus kapitalas, įstatymo projektas yra parengiamas specialistų, visuomenėje vyksta diskusijos apie projekto naudą.
Lobizmas egzistuoja nuo pat valstybės atsiradimo, kadangi visuomenėje visada buvo interesų konfliktų. Lobistai už atlygį padeda tuos konfliktus sureguliuoti.

Pats lobizmo terminas  kažkodėl neiššaukia nepatiklaus krizenimo. Nors jis tiksliai atitinka sąmokslo teorijos esmę. Niekas net neabejoja finansinių, pramonininių struktūrų bei nusikalstamų grupių egzistavimu, kurios deleguoja politikus į valdžią ir pastarieji yra priversti atstovauti minėtų grupių interesus. Turbūt niekas nenustebs, jei pasakysiu, kad kiekvienoje šalyje yra turtingi ir įtakingi verslininkai, besirūpinantys savo asmeniniais ar grupiniais/politiniais/ekonominiais interesais. Tas pats egzistuoja tiek Vakaruose, tiek Rytuose, pvz., JAV terminas “Savas senatorius”, kai kalba eina apie kokios nors komercinės struktūros į valdžią deleguotą asmenį, yra tiek įprastas amerikietiškame leksikone, kad neiššaukia jokio papildomo dėmesio.

O ar daug tokių įtakingų žmonių? Žinoma, ne. Juk kalba eina apie asmenis, galinčius “prastumti” jiems reikalingus įstatymus ir sprendimus aukščiausiuose valdžios sluoksniuose. Štai dar vienas svarbus sąmokslo teorijos elementas – nedidelės, įtakingų žmonių grupės egzistavimas.

Judėkime toliau. Ar kas nustebs sužinojęs, kad daugumos pasaulio valstybių ekonomikos yra kontroliuojamos nedidelių (asmenų – oligarchų) ir jų grupių. Tai yra tokia banalybė, kad tai net nėra aptarinėjama.

Valstybių gamtos ištekliai jau priklauso korporacijoms ir finansiniams klanams, kurių daugelis turi gilią ir ilgametę istoriją. Ir/ar labai jau kvailai skambėtų teiginys, kad tokie minėti finansinių klanų atstovai/verslininkai  sugeba kartu koordinuoti savo veiklas, tartis, priimti naudingus verslui sprendimus, vykdyti nuoseklią politiką? Kas šiame pasvarstyme tokio jau juokingo ir absurdiško?

Žinomas JAV žurnalistas Ričardas Konifas (Richard Conniff)  ilgą laiką studijavo pasaulyje turtingiausių šeimų gyvenimo būdą. Savo pastebėjimus jis išdėstė knygoje “The Natural History of the Rich: A Field Guide”.

Šioje knygoje autorius aprašo, ką turtuoliai valgo, kokius drabužius dėvi, kaip ilsisi, kokie savitarpio santykiai vyrauja jų rate. Autorius nei žodžiu neužsimena apie sąmokslo teoriją. Bet, štai, įdomi detalė. Skaitant knygą, galima matyti ir suprasti, kad visas pasaulinis turtuolių elitas žino vienas kitą bent jau iš matymo, jų vaikai vaikšto į tas pačias mokyklas, o vėliau studijuoja tuose pačiuose universitetuose. Rengia juos tie patys dizaineriai, išskirtinius automobilius jie perka pas vienus ir tuos pačius gamintojus ir pardavėjus. Linksminasi uždaruose klubuose, o ilsisi tuose pačiuose kurortuose. Reiškia nuo mažų dienų verda savose sultyse. Ir nors pasaulinį elitą sudaro įvairių tautų atstovai, tačiau juos vienija viena ir ta pati vertybių skalė, savi atpažinimo ženklai, savos bendravimo temos. Iš esmės, turime reikalų su savotiška “kvaziliaudimi”. Pats R. Konifas savo knygoje su humoru juos vadina atskira žmonių rūšimi. Juokas juokais, bet dalis tiesos tame tikriausiai yra. Tai štai kaip skiriasi turtuolių sambrūzdis nuo visos likusios žmonijos.

Turbūt nereikia priminti, kad ten kur ekonomika, ten ir politika. O ar reiktų paminėti, kad aukščiausio lygio korporacijų ir verslo bei žiniasklaidos imperijų vadovų priklauso pasauliniam turtuolių elitui? Reiškiasi ekonominius, politinius ir informacinius klausimus sprendžia nedidelė įtakingų asmenų grupė, kurių interesai yra glaudžiai susiję. Sudėję visas šias dėlionės dalis, gauname gryną “sąmokslo teoriją”:
1. Tiek atskiroje valstybėje, tiek didesniame mastelyje – pasaulyje egzistuoja įtakingų asmenų grupės;

2. Paminėti asmenys turi galimybę užsiimti lobistine veikla ir “prastuminėti” reikalingus įstatymus aukščiausiuose valdžios sluoksniuose (Parlamentai, Vyriausybės, Prezidentai);

3. Įtakingi asmenys geba susitarti tarpusavyje, o tai reiškia koordinuoti veiklos strategiją ir politiką.

Taigi, kiekvienas iš šių punktų yra realus ir nė kiek nejuokingas. O šiuos punktus kartu sudėjus, gauname ne ką kitą, o sąmokslo teoriją, apie kurią mūsų neva išsilavinusioje visuomenėje ir užsiminti nepadoru. Gauname teoriją, kurios naudojimas yra paranojikų ir psichopatų reikalas, kurie tiki, kad naftos kainas didina žalieji žmogeliukai :).

Pabandykime pasamprotauti ir atsakyti sau į klausimą, ar aktualu ir naudinga pasauliniam elitui afišuoti savo reikalus? Juk jie propaguoja uždarą gyvenimo būdą. Žinoma, paparaciai periodiškai pripildo žiniasklaidos priemones įvairaus plauko įžymybių ir žvaigždžių fotografijomis, bet tai tik paviršinis sluoksnis. Žurnalistų niekas neįleidžia ten, kur priiminėjami svarbiausi sprendimai.
Reiktų pradėti skirti vietas, kuriose sprendžiami svarbiausi klausimai, nuo visokio plauko “balaganų” kaip tarptautiniai samitai, asamblėjos bei viršūnių susitikimai. Tai pokalbių šou atmaina, skirta tenkinti masių informacinį poreikį. Tegu žiūri žmonės politikų pasirodymus eteryje ir klauso nepaliaujamas kalbas apie draugystę, partnerystę, bendradarbiavimą, kompromisų paieškas ir kitas nesąmones.

Matykite skirtumus tarp “kalbančios galvos”, kurią į valdžią atvedė ir/ar pastatė korporacijos ir/ar įtakingį asmenys, nuo pačios korporacijos valdybos. Tai visai skirtingi žmonės, kurie apie savo susitikimus ir derybas nelinkę rėkti per visas žiniasklaidos priemones. R.Konifas pažymi charakteringą tokio kuklumo pavyzdį:
leidybinės ir informacinės grupės “Thomson” savininkas Lordas Kenetas Tomsonas (Kenneth Thomson), vienas turtingiausių ir įtakingiausių žmonių pasaulyje, beveik nežinomas savame mieste. Jį ten iš matymo mažai kas pažįsta.

Jūs galite su ekskursija aplankyti JAV kongresą ir pasiklausyti kongreso narių diskusijų, tačiau per IMF (International Monetary Fund) valdybos posėdį, žurnalistų niekas neprileidžia net prie pastato. Visiškai logiška, kad pasauliniam elitui visai nenaudinga viešinti savo veiklą, viešai prisiimti atsakomybę už tai kas vyksta šalyse ir visame pasaulyje. Tam yra “kalbančios galvos”. Vyriausybes galima keisti kaip pirštines. Kas keleri metai renkame parlamentarus ir prezidentus, o finansinės struktūros ir susivienijimai gyvuoja dešimtis, o kartais ir šimtus metų.

Tačiau elementarus, nors ir pastovus informacijos apie save slėpimas, nėra pakankamai efektyvi priemonė pasilikti “pilkaisiais kardinolais’. Daug patikimiau yra padaryti taip, kad pati elito (tikrojo, o ne viešinamo) veikla netaptų tema diskusijai. O tam reikalui nieko nėra geriau, kaip išjuokti, užšaržuoti  bet kokį paprasto, eilinio žmogaus bandymą istoriniuose įvykiuose matyti ne atsitiktinių aplinkybių generuojamą rezultatą, kurios nuo žmogaus nepriklauso, o matyti elito ir elitinių grupių valią.

Štai todėl sąmokslo teorija žiniasklaidoje ir pateikinėjama kaip visiška nesamonė su visais tais masonais, blogio genijais, visagaliais spec. tarnybų agentais ir kitais folkloriniais personažais. O ir pats iš savęs terminas sąmokslo teorija yra karikatūriškas. Taip ir išplaukia veikalai ir kino filmai apie sąmokslininkus, kurie renkasi tamsiuose rūsiuose, slepiant veidus po idiotiškom kaukėm ir naudojantys tokius pat idiotiškus slaptažodžius.

Tie, kas tiki tokiomis nesamonėmis, galbūt ir pelnytai laikomi turintys psichinę negalią. O dabar įsivaizduokite kitą paveikslą. Privačiame klube renkasi gerbiami žmonės aptarti savo reikalų. Kadangi verslas, politika ir viešieji ryšiai glaudžiai susiję, tad tokiame klube galima sutikti ir verslininkus, ir žiniasklaidos magnatus, ir politikus. Nesąmonė? Visai ne. Kaip ir senovės romėnai nebuvo kvaili, įvedę principą “ieškok kam naudinga”. Pastarasis principas mūsų laikais visiškai neprarado aktualumo.

Taip kad spręskite patys, iš ko jūs juokiatės. Iš kokio nors apgailėtino paranojiko, ar iš savęs.

Savaitgalį Kaune vykęs „Startup Weekend Lithuania“ renginys sukvietė apie 200 jaunų ir iniciatyvių programuotojų, dizainerių, rinkodaros profesionalų, teisininkų, verslininkų bei kitų interneto entuziastų. Džiaugiamės, jog mūsų organizacija, pati esanti “startupinė”, pagal galimybes prisideda prie tokių renginių plėtojimo Lietuvoje.

Antrus metus iš eilės vykstančios kūrybinės dirbtuvės sulaukė ir išskirtinių svečių dėmesio – sužinojusi apie verslumą bei inovacijas skatinantį renginį, į jį savo iniciatyva užsuko ir JAV ambasadorė Lietuvoje Anne E. Derse.

„Daugelis Lietuvos jaunų žmonių yra iniciatyvūs ir kūrybingi. Labai šaunu, kad yra toks renginys, kuriame idėjas galima paversti verslu“, – užsukusi į renginį kalbėjo A.E.Derse.

„Startup Weekend Lithuania“ – tai gabių ir iniciatyvių žmonių savaitgalis, kurio metu tarp dalyvių tvyrojo puiki bendruomeniška aplinka, kur dalyviai šauniai leido laiką dirbdami ir sėmėsi naujos verslo kūrimo patirties. Drauge subūrę naujas komandas, dalyviai per 54 valandas šiais metais įgyvendino 17 naujų verslo projektų.

„Lietuvoje reikia populiarinti technologijas. Reikia rodyti, kalbėti su žmonėmis, kad jie norėtų ir galėtų kurti, – sakė Justinas Katkus, vienas iš renginio organizatorių.  „Startup Weekend“ yra puiki vieta tam. Tai įrodo žmonių susidomėjimas šių metų renginiu.“

Po intensyvaus savaitgalio darbo organizatoriai išrinko 6 projektus, kurių komandos pasirodė geriausiai. Tai „Fbsells“, „Stars Dating“, „Fishlistapp“, „Work-Shop“, „Touch Messenger“ ir „Subinbook“ projektai.

Bendrovės „Net Frequency“ vadovas ir vienas iš renginio rėmėjų Darius Lebedzinskas, skelbiant savaitgalio rezultatus, sakė: „Pastebėjome, kad elektroninės komercijos temos buvo populiarios tarp jaunų žmonių, svajojančių apie savo verslą. Mūsų bendrovė, įvertinusi savaitgalio rezultatus, nutarė platinti „Fbsells“ produktą, leidžiantį paprastai susikurti elektroninę parduotuvę “Facebook” socialiniame tinkle. Taip pat pasiūlėme investuoti į bendruomeninį elektroninės prekybos modelio „Work-Shop“ tolimesnį vystymą.“

„Work-Shop“ – tai Didžiosios Britanijos rinkai skirtas tinklapis, leidžiantis amatininkams bei menininkams pardavinėti savo darbus ir dalintis dovanų idėjomis.

“Fishlistapp.com” projektas buvo įvertintas organizatorių dėl sukurto patogaus būdo vienoje vietoje gauti norimus įvairių elektroninių parduotuvių pasiūlymus. Kūrėjų teigimu, tai itin patogus įrankis moterims, kurios ieško įvairių prekių skirtingose elektroninėse parduotuvėse.

Geriausia mobiliąja programėle išrinktas „Touch Messenger“ projektas, kurio idėja – išmaniajam telefonui skirtos programos pagalba vartotojams pasiūlyti naują, lankstesnį bei smagesnį būdą bendrauti internetu siunčiant ekrane nupieštus vaizdus iš vieno telefono į kitą.

Kūrybiniu prizu taip pat apdovanotas „Stars Dating“ projektas, leidžiantis apskaičiuoti draugų meilės suderinamumą ir lyginti būsimos antros pusės horoskopą su savuoju. Renginio metu buvo pristatyta “Facebook.com” skirta programėlė.

„Startup Weekend“ metu taip pat startavo naujas socialinis tinklas, siejantis ne žmones, bet jų užpakalius:) “Subinbook.lt”  projektas yra savotiškas humoristinis atsakas į sparčiai populiarėjantį savęs demonstravimą socialiniuose tinkluose, o jo kūrėjai turi ambicingų planų uždirbti milijoną litų!

Vienas iš renginio rėmėjų ir specialistų, konsultavusių komandas, bendrovės “ITO” vadovas Paulius Lazauskas, praėjusiais metais su komanda renginyje sukūręs “ANDROID” telefonams skirtą lietuvišką klaviatūrą, vertindamas renginį, sakė: „Džiaugiamės, jog praėjusiais metais su komanda „Startup Weekend“ dalyvavę pirmajame renginyje, užsikrėtėme jo idėja ir šiais metais tapome rėmėjais. Ir nors šiais metais vykusiame „Startup Weekend“ pasigedome unikalių ir šiai dienai tikrai aktualių idėjų, kurios smarkiai pakeistų ar patobulintų rinkoje jau veikiančias paslaugas, dar kartą įsitikinome, kad visi be išimties dalyviai, gavę tinkamą postūmį, gali išpildyti ir įgyvendinti pačią sudėtingiausią idėją.“

„Startup Weekend“ renginių ciklas vyksta daugiau nei 200 pasaulio miestų, o kitas artimiausias renginys Lietuvoje  numatomas rudenį.