Category — Off-topic

Sveiki Gerbiamieji,

Šiandien, užsukęs rytinės kavos į Kauno Coffee Inn, pavarčiau 15min.lt popierinę versiją. Skiltyje “Miesto kultūra” aptikau interviu su “Love” kūrybos vadovu Tomu Ramanausku. Šiame interviu p. Tomas išdėsto savo poziciją, dėl nemažai atgarsių susilaukusio Kauno miesto prekės ženklo. Gimiau ir užaugau Kaune, be to pastaruosius 12 metų veikiau/veikiu reklamos, rinkodaros, media, leidybinėje sferose, todėl kalbėti apie mano gimto miesto reprezentacinį ženklą turiu moralinę, pilietinę ir sąlyginai profesinę teisę“.

Čia grįžtamasis ryšys į 15min.lt publikaciją “Už savo sugalvotą Kauno ženklą kūrėjai stoja mūru”

Gerb. Tomai,

Neturėjau garbės su tamsta susipažinti asmeniškai, nors dažnai tuose pačiuose renginiuose “trinamės”, todėl nepriimkite nieko asmeniškai ir tikiuosi mano tekstas bus korektiškas ir nieko neįžeis. Žinau, kaip sudėtinga yra kurti ir ieškoti visiems/daugumai priimtino rezultato. Žinau, kad dauguma, turėdama mažiau informacijos, dažnai daro klaidas.
Visa tai ką parašiau yra subjektyvu. Neginčyti tamstos autoriteto ir/ar darbo čia susirinkome. Tikiu, kad esate kūrybiška asmenybė ir linkiu kuo geresnės kloties profesiniuose reikaluose, bet su Kauno ženklu matyt pritrūko to pasižiūrėjimo “iš šono”.

Juk dažnai reklamos “Vilkai”, “Liūtai”, ar kokie tai “Dinozaurai” taip atitrūksta nuo eilinių miestiečių kvėpavimo, kad panašiai kaip ir valdžios išrinktieji, pradeda labai aukštom materijom į kosmosą kilti, o žiūrėk reikėjo tik į horizontą žvilgsnį mesti ir eiti link jo. Be to, pastaraisiais metais lietuviškoje reklamoje pastebiu, kad dizikas braukia brūkšnį, o rinkodaros specas prirašo, kodėl tas brūkšnys yra gerai. Kuo daugiau A4 prirašyta, tuo “reikalingesnis” tas brūkšnys atrodo. Juk sutikime, kai pristatėte koncepto vizualizacijas, tas ženklas lyg ir pagerėjo :D

Dabar iš esmės.

Idėja-šūkis. Kaunas – atviras miestas

Tamstos teiginys 15min.lt laikraštyje, kad “Kaunas pastaraisiais metais buvo praradęs kadaise svarbaus miesto vardą”, neatitinka tikrovės. Patiems Kauniečiams jis yra toks pat svarbus, kaip ir buvo. Ir “Ryanair” kontora tai žino :DDD. Turistai nemano, kad Kaunas užleidžia pozicijas, jie dažnu atveju iš viso nieko apie tai negirdėję, o jei ir girdėję, tuomet turizmui skirtą informaciją. Čia lokalaus ir subjektyvaus požiūrio į miestą atspindys, kuris manau ir buvo šioks toks kliuvinys darbe.

Čia gal iš sostinės spaudoje esančių publikacijų ir/ar internete mirgančių skandalų, susidarė toks Kauno įvaizdis. Įdomu, kas lėmė, kad Kaunas sostinės reklamistų akyse taip pasikeitė?

Taip pat  manau, kad norint sukurti miesto ženklą, reiktų tame mieste pagyventi bent metus, pasižiūrėti kas svarbu bendruomenės nariams, kaip čia viskas veikia, kodėl mes merus keičiame dažniau, nei kiti žmonės tai daro su savo kojinėmis, kodėl vilniečius čia vadina “portugalais”, kodėl turime “Akropolį” vidury centro, kodėl čia visi “švogeriai” ir t.t.

Ir tas “Kaunas – atviras miestas”, man suprantamas kaip rekomendacija tokiu tapti, nes jis kol kas yra pakankamai uždaras ir taip visada buvo – kiek pamenu. Juk Kaune reikalus tvarkosi Kauniečiai :) Mūsų miestas yra tvirtovė ir jis, beje, mažiausiai kartų buvo kieno nors užpultas ir/ar užimtas. Todėl nenuostabu, kodėl čia dauguma kalba lietuviškai, o ir patys kauniečiai dažnai išsiskiria savotiškais poelgiais ir/ar pasisakymais. Dažnai kitų miestų gyventojai ant Kauniečių „stumia“, o mums px, nes mums nėra geolokacinės krizės ir suvokimo jėgos, iš kur mes ir kas mes. Taip, čia yra kaimo, bet tas kaimas, tai tik nuoširdumo ir bendruomeniškumo sinonimas. Tai pagalba artimam savo, nors tuo pačiu ir „pletkučiai“ savo “atidirba”. Tas tiesa ;)

Dar prie to pačio. O kaip su šūkio vertimu? Pvz. anglų kalba? Kaunas – Open City???? Kažkaip parduotuviškai. Kokie dar gali būti: Public City, Explicit City, Honest City, Candid City, Transparent City, Uncovered City, it t.t. Vis tiek kažkaip negerėja.

Ženklas – Vaizdas

Man patiko sakralinės geometrijos proporcijų panaudojimas, bet ne šventieji puodus lipdo. Tas taškas, iš kurio proporcingai sukasi spiralė, lieka tuščioje erdvėje.

Jei ta spiralė dalyvautų visur kaip grafinis elementas, tuomet tai būtų pakankamai logiška, bet šiuo atveju nematau pateisinimo tai tuščiai erdvei, bet neabejoju, kad kūrybiškai išsisuktumėte ir čia :) Be to, kam taip sudėtingai ir dar su formulėm. Čia gi Fibonačio seka. Jūsų yra ši – 1, 1, 2, 3, 5, 8, 13, 21, 34. Iš kurių 1, 1, 2, 3, 5, 8, 13 – tuščia erdvė.

Tekstas – Šriftai

1 ženklas 2, 5 šrifto (0,5 – už boldą)

Jei atskirtume „K“ (ženklas) ir „Kaunas atviras miestas“ (šūkis), tai suprastume, kad nieko bendro grafiškai jie neturi.

Be to, ta fundamentali ir monolitinė raidė K, labiau Klaipėdos miesto atpažįstamumo simboliu jau tapusio viešbučio forma (čia pritempiau).

Jei Ženklą naudotume be šūkio, tuomet ta K raidė iš viso nieko nesako. Kiek reiktų preliminariai laiko ir litų, kad žmonės pamatę K, galvotų apie Kauną? Kaunas – 6 raidės. Nėra čia ką trumpinti. Sutikite Tomai, tas pastebėjimas kad K – kiaurymė taiklus. Čia prasideda vietinio slengo ypatumas. Kaune “Kiauri” niekas nenori būti ;)

Jei grįžtame prie auksinio pjūvio, tai užrašas „Kaunas atviras miestas“ jau nebeproporcionalus, nes jį reiktų komponuoti ne kaip vientisą bloką su tekstu, o kaip atskirą grafinių elementų struktūrą. Tas „bajeris“, kad „įmečiau į kvadratą tekstą“ – neveikia. Čia subyra estetinis vaizdas. Lygiavimas prie dešinės kraštinės niekuo negeresnis nei prie kairės.

+ Kodėl visos raidės didžiosios? Kur dingo lietuvių kalbos gramatika?

++ per skystas šūkio šriftas.

Koncepto realizavimo galimybės REALIAI

Man tikrai visai patiko, kaip pateikėte ženklo panaudojimo galimybes. Tik tiesa greičiausiai ta, kad didžioji dalis iš pateiktų publikavimo formų nebus niekada įgyvendinta. Čia yra liūdnoji dalis. Pas mus tik ant popieriaus Europa. Iš tikro mes dar gyvename rusofobiškų šešėlių, ir neišsipildžiusių amerikietiškų svajonių “Cloud’e” :D

Tiesą sakant manau, kad Kauno ženklas turi būti organiškai gimęs ir iš bendruomenės sudaryto aktualių reiškinių ir objektų sąrašo, kas jiems svarbu, kuo norėtume pasididžiuoti ir ką pademonstruoti miesto svečiams. Šioje vietoje “K” neužtenka. Tai, galbūt turėtų būti kompleksinis ir visa apimantis grafinis elementas ir/ar jų sąjunga.

Su derama pagarba p. Tomai, tikiu, kad jūsų komanda galėjo geriau ir taikliau!

Čia tik Kauniečio pasvaičiojimai :D Taikos ir ramybės Jums!

Šiandien Kaune, po darbų beeidamas Laisvės alėja, sutikau pažįstamą iš savivaldybės aplinkos ir sakau jam: “Sveikas, ar girdėjai apie nemokamą reklamą Kaunui šiandien?” Jis man atsako klausimu: “čia tu apie Kauno vandenis?” Atsakau: “Ne, aš apie paieškos sistemos Bing.com puslapį, kuris visą šią dieną buvo papuoštas jau dešimtus metus Kaune VUKHF studentų organizuojamos akcijos “Sielų upė” nuotrauka”.

Todėl jei žmogus, susijęs su Kaunu, šiandien pavakary dar nežinojo šios naujienos, pamaniau, kad gali būti daug tokių, kurie taip negirdėjo, tad nusprendžiau tai šiame retai prabylančiame blog’e apie tai užsiminti, vis gi, lietuviai dažniausiai naudoja Google :)

2011.11.02 Bing.com pagrindinis puslapis

P.S. Nors nuotrauka ne šių metų, bet vis tiek smagu, kad prasmingos ir gausiai miestiečių palaikomos iniciatyvos nuvilnija per platųjį internetą:)

P.P.S. Ačiū “Kas vyksta Kaune” puslapio draugams apie šios info atradimą!

Sveiki gyvi, kaip laikotės? Tikiuosi pas jus viskas gerai.

Šį kartą noriu pasidalinti tekstu “Kaip teisingai juoktis iš sąmokslo teorijų”. Šią informaciją užtikau video medžiagoje ir pamaniau, kad gal tai bus kam nors įdomu. Originalus tekstas yra rusų kalba, o jo autorius – Dimitrijus Zykinas (Дмитрий Зыкин), kuris, tikiuosi, nesupyks, kad, nors ir profaniškai, bet pabandžiau jį išversti. Tiesa, šis darbelis pasirodė ne toks jau ir paprastas. Paskutinį kartą vertimą dariau mokykloje rusų kalbos pamokoje, tad šiam reikalui tinkamo pasiruošimo neturiu. Tekste teko padaryti šiek tiek korekcijų, nors manau, kad rasite ir pažodinių vertimų.
Kodėl pasirinkau šaltinį rusų kalba? Todėl, kad lietuviškai apie tai nieko neradau. Pasižiūrėjau  Gerb. Prof. Leonido Donskio paskaitos fragmentą apie sąmokslo teorijas, bet neradau aktualios informacijos. Sąmokslo teorijos istorija ir kita pramoginė informacija.
Tad šia kuklia įžanga ir kviečiu pasidomėti pateikta informacija. Vienu žodžiu, netobulai, bet nuoširdžiai jums. Gero skaitymo.
————————————————————————————————-

Išgirdę terminą “Sąmokslo teorija”, dauguma žmonių  pradeda nevalingai šypsotis, o kartais puola sukioti pirštą prie smilkinio. Kiti pradeda karščiuotis, mėtyti konspirologinius terminus, tuo dar labiau prajuokindami aplinkinius. Įdomus faktas. Nors sąmokslo teorijos dažniausiai laikomos paranojikų sapalionėmis, tačiau pati tema niekaip nedingsta iš aktualijų skilties. Vienaip ar kitaip, bet diskusijos tokiomis temomis, nors jos ir išjuokiamos, tęsiasi jau daugelį metų.

Atrodytų, jeigu jau principai, kuriais grindžiama sąmokslo teorija, yra visiškai absurdiški ir automatiškai sukelia pasityčiojančiojimus bei kvailokas šypsenas, tai kodėl tai vis dar yra aptarinėjama? Kodėl šių teorijų išjuokimui ir absurdiškumo jose atskleidimui naudojami tokie dideli resursai? Kodėl, norint diskredituoti sąmokslo teorijų kūrėjus, žiniasklaida ir kitos masinės informavimo priemonės negaili savo jėgų?

Gal tai žodžio laisvė (?) Manau, čia yra kažkas kitaip. Dažniausiai būna, kad jei kokia nors tema niekas nešneka, arba, atvirkščiai, šneka per daug, arba neadekvačiai į ją reaguojama, tai reiškia, kad kažkur čia ir yra “šuo pakastas”. Norint užčiaupti visiems burnas, pirma, reikalinga rimta valdžia, antra – rimtas motyvas. To paties reikia ir norint sukurti ilgailaikes diskusijas.

Dėl pačio sąmokslo teorijos reiškinio, visuomenės nuomonė yra pakankamai teigiama. Kai pradedi analizuoti šį fenomeną, randi charakteringus manipuliacijos sąmoningumu bruožus. “Sąmokslo teorija?”, – sakote, “Cha cha cha..”. O į klausimą – “Kas jus taip prajuokino?”, – retas net ir atsakyti nesiteikia. “Tik pamanykit, kokios kvailystės!”. Taip, deja,  dialogas ir negimsta. Požiūris į problemą taip stipriai įkaltas į galvą, kad nereikalingi ir nereikalaujami jokie įrodymai. Net jei vis dėlto ir pavyksta prakalbinti oponentą, argumentai nebūna pateikiami, ir štai čia savo vietą atranda įtaka,  t.y idėjos priėmimas be kritinio požiūrio į ją ir bandymo suvokti esmę. Tai tampa manipuliacinės technikos pagrindu. Visgi, jei sąmokslo teorijos yra absurdiškos, tai kodėl kovai su jomis, reikia naudoti manipuliacinę techniką? Parodykite, prašau, kaip yra iš tikrųjų, įrodykite, kodėl tokia teorija yra neteisinga ir absurdiška. Įkalkite paskutinį vinį į jų karstą, pamirškime jas ir baigtas kriukis.

Tačiau ne, nes gyvenime viskas vyksta kitaip. Vietoje paaiškinimo – manipuliacija, išjuokimas ir šaržavimas. Iš to seka, kad jokio paneigimo nėra. Prisiminkime TAI. TO dar mums prireiks. O kadangi žiniasklaidoje apie TAI jokios informacijos nėra, teks mums kapstytis ir aiškintis patiems.

Pirmiausia iš esmės išsiaiškinime, apie ką eina kalba. Dar vienas manipuliacinės technikos charakteringas  bruožas – abstrakčių formuluočių naudojimas. Konkretumo nebuvimas klausimuose ir konkrečių sąvokų trūkumas leidžia manipuliatoriams klijuoti savas etiketes ant įvairaus pobūdžio reiškinių.

Džonas Entinas (John Entin), garbingas Pensilvanijos universiteto profesorius, siūlo štai tokį sąmokslo teorijos apibrėžimą:

“Sąmokslas – tai nedidelės, slaptai dirbančios asmenų grupės neteisėti veiksmai, siekiant pakeisti istorinių įvykių seką, pvz. nuversti vyriausybę (valdžią). Sąmokslo teorija – tai bandymas paaiškinti įvykį ar įvykių seką kaip sąmokslo rezultatą. Konspiratyvizmas, kaip mentalitetas, peržiūri visus esamus ir vykstančius  įvykius iš sąmokslo teorijos pozicijos. Tokiu mentaliteto žmonėms sąmokslas yra vienintelis pokyčių istorijoje modelis, o sąmokslo teorija – vienintelė forma istorinių įvykių paaiškinimams.

Interneto enciklopedija Wikipedia duoda iš esmės panašų, bet jau karikatūrišką sąmokslo teorijos apibrėžimą (šį tekstą kopijavau prieš kelias dienas):

Sąmokslo teorija – terminas, nusakantis daugelio nelaimingų atsitikimų, blogybių ir gyvenimo blogėjimo sistemingą aiškinimą slaptų jėgų veikimu – dažniausiai vyriausybių, specialiųjų tarnybų ar slaptųjų organizacijų. Šį reiškinį tyrinėja psichologai, sociologai.
Sąmokslo teorijomis bandoma sistemingai paaiškinti daugelio nelaimių, negerovių ir ekonominio nuosmukio priežastis, įvardijant slaptų jėgų veikimą (specialiųjų tarnybų, slaptųjų, uždarų organizacijų). Sąmokslo teorija gali apimti paradoksalius teiginius, taip pat iracionalias, paranojiškas ar sunkiai įsivaizduojamas, bet iš dalies tikėtinas, todėl ir neatmestinas tiesas.
Sąmokslo teorijos yra įprastos daugumoje pseudomokslų – paprastai jos naudojamos paaiškinti, kodėl viena ar kita pseudomokslinė idėja nėra visuotinai pripažįstama mokslininkų.

Populiariausios sąmokslo teorijos (iš Wikipedia.org)
Sąmokslo teorijos labai dažnai siejamos su vyriausybe bei specialiosiomis tarnybomis. Daug jų yra sukurta apie CŽV, FTB ar NASA, tariamai nuo piliečių slepiančias ypač svarbius duomenis apie ateivius iš kosmoso bei kitus paranormalius reiškinius. Taip pat sąmokslo teorijose dažnai figūruoja korporacijos. Viena populiariausių teigia, kad jau yra išrastas nepaprastai pigus kuro pakaitalas, tačiau korporacijos visomis išgalėmis jį slepia, kad galėtų toliau krautis pelną iš prekybos naftos produktais.
Kitos istorinės organizacijos, apie kurias prikurta sąmokslo teorijų:
• Iliuminatai
• Laisvieji masonai
• Tamplierių ordinas

Kita:
• Satanistinių ritualų mitas
• Ateivių grobimai
• Filadelfijos eksperimentas
• Holokausto neigimas

Populiariojoje kultūroje tiek sąmokslo teorija kaip koncepcija, tiek konkrečios sąmokslo teorijos yra labai dažnai naudojamos kūrinio intrigai. Pavyzdžiui, populiariame TV seriale “X failai” (The X-Files) FTB specialusis agentas Foksas Malderis (Fox Mulder) bando tirti įvairius paranormalius reiškinius, tačiau jam trukdo valstybinio, o gal net tarpvalstybinio lygio sąmokslas slėpti tiesą. Komedijoje “Vyrai juodais drabužiais” egzistuoja ypač slapta organizacija, sauganti žmones nuo ateivių iš kitų planetų.

Bene labiausiai ši sritis eksploatuojama “SJ Games” išleistame kolekcionuojamų kortų žaidime „Iliuminati“. Jame kiekvienas žaidėjas valdo po slaptą organizaciją ir dėl pasaulio valdymo kovoja naudodamas kortas, atspindinčias įvairias tikras bei fiktyvias „marionetines“ asmenybes ir organizacijas, kaip kad JAV prezidentas Bilas Klintonas (Bill Clinton), Greenpeace, FTB ir kt.

————————————-
Pirmiausia, atsikratykime šių apibūdinimų manipuliacinio emocionalumo. Po to užduokime sau klausimą, ar būtinai sąmokslininkų veiksmai turi būti neteisėti, kaip teigia Džonas Entinas? Toks teiginys nėra būtinas ir per daug susiaurina mūsų analizuojamą objektą. Iš to išplaukia naujas sąmokslo teorijos apibrėžimas:

“Įtakingų asmenų grupė, turinti aiškų tikslą ir siekianti jį įgyvendinti.”

Pasakykite prašau, kas šioje formuluotėje jums pasirodė juokinga ir/ar absurdiška, kad praktiškai užblokuotų bet kokią diskusijos galimybę apie tai.

Juk greičiausiai nieko nestebina terminai lobizmas  ir lobistinė veikla. Ja užsiima ir pavieniai įtakingi asmenys, ir organizacijos bei susivienijimai.
Wikipedia apibrėžimas: Lobizmas (angl. lobby – koridorius, kuluaras) – visuomenės narių grupių ar atskirų individų veikla, siekiant daryti įtaką valdžios sprendimams. Lobizmas deklaruoja savo užsakovus, jų interesus ir tam tikslui išleistas lėšas. Taigi, lobizmas yra teigiamas ir skatintinas reiškinys, kadangi tokiu būdu yra sutaupomos įstatymų leidybos lėšos, nes įstatymų leidybai yra naudojamas privatus kapitalas, įstatymo projektas yra parengiamas specialistų, visuomenėje vyksta diskusijos apie projekto naudą.
Lobizmas egzistuoja nuo pat valstybės atsiradimo, kadangi visuomenėje visada buvo interesų konfliktų. Lobistai už atlygį padeda tuos konfliktus sureguliuoti.

Pats lobizmo terminas  kažkodėl neiššaukia nepatiklaus krizenimo. Nors jis tiksliai atitinka sąmokslo teorijos esmę. Niekas net neabejoja finansinių, pramonininių struktūrų bei nusikalstamų grupių egzistavimu, kurios deleguoja politikus į valdžią ir pastarieji yra priversti atstovauti minėtų grupių interesus. Turbūt niekas nenustebs, jei pasakysiu, kad kiekvienoje šalyje yra turtingi ir įtakingi verslininkai, besirūpinantys savo asmeniniais ar grupiniais/politiniais/ekonominiais interesais. Tas pats egzistuoja tiek Vakaruose, tiek Rytuose, pvz., JAV terminas “Savas senatorius”, kai kalba eina apie kokios nors komercinės struktūros į valdžią deleguotą asmenį, yra tiek įprastas amerikietiškame leksikone, kad neiššaukia jokio papildomo dėmesio.

O ar daug tokių įtakingų žmonių? Žinoma, ne. Juk kalba eina apie asmenis, galinčius “prastumti” jiems reikalingus įstatymus ir sprendimus aukščiausiuose valdžios sluoksniuose. Štai dar vienas svarbus sąmokslo teorijos elementas – nedidelės, įtakingų žmonių grupės egzistavimas.

Judėkime toliau. Ar kas nustebs sužinojęs, kad daugumos pasaulio valstybių ekonomikos yra kontroliuojamos nedidelių (asmenų – oligarchų) ir jų grupių. Tai yra tokia banalybė, kad tai net nėra aptarinėjama.

Valstybių gamtos ištekliai jau priklauso korporacijoms ir finansiniams klanams, kurių daugelis turi gilią ir ilgametę istoriją. Ir/ar labai jau kvailai skambėtų teiginys, kad tokie minėti finansinių klanų atstovai/verslininkai  sugeba kartu koordinuoti savo veiklas, tartis, priimti naudingus verslui sprendimus, vykdyti nuoseklią politiką? Kas šiame pasvarstyme tokio jau juokingo ir absurdiško?

Žinomas JAV žurnalistas Ričardas Konifas (Richard Conniff)  ilgą laiką studijavo pasaulyje turtingiausių šeimų gyvenimo būdą. Savo pastebėjimus jis išdėstė knygoje “The Natural History of the Rich: A Field Guide”.

Šioje knygoje autorius aprašo, ką turtuoliai valgo, kokius drabužius dėvi, kaip ilsisi, kokie savitarpio santykiai vyrauja jų rate. Autorius nei žodžiu neužsimena apie sąmokslo teoriją. Bet, štai, įdomi detalė. Skaitant knygą, galima matyti ir suprasti, kad visas pasaulinis turtuolių elitas žino vienas kitą bent jau iš matymo, jų vaikai vaikšto į tas pačias mokyklas, o vėliau studijuoja tuose pačiuose universitetuose. Rengia juos tie patys dizaineriai, išskirtinius automobilius jie perka pas vienus ir tuos pačius gamintojus ir pardavėjus. Linksminasi uždaruose klubuose, o ilsisi tuose pačiuose kurortuose. Reiškia nuo mažų dienų verda savose sultyse. Ir nors pasaulinį elitą sudaro įvairių tautų atstovai, tačiau juos vienija viena ir ta pati vertybių skalė, savi atpažinimo ženklai, savos bendravimo temos. Iš esmės, turime reikalų su savotiška “kvaziliaudimi”. Pats R. Konifas savo knygoje su humoru juos vadina atskira žmonių rūšimi. Juokas juokais, bet dalis tiesos tame tikriausiai yra. Tai štai kaip skiriasi turtuolių sambrūzdis nuo visos likusios žmonijos.

Turbūt nereikia priminti, kad ten kur ekonomika, ten ir politika. O ar reiktų paminėti, kad aukščiausio lygio korporacijų ir verslo bei žiniasklaidos imperijų vadovų priklauso pasauliniam turtuolių elitui? Reiškiasi ekonominius, politinius ir informacinius klausimus sprendžia nedidelė įtakingų asmenų grupė, kurių interesai yra glaudžiai susiję. Sudėję visas šias dėlionės dalis, gauname gryną “sąmokslo teoriją”:
1. Tiek atskiroje valstybėje, tiek didesniame mastelyje – pasaulyje egzistuoja įtakingų asmenų grupės;

2. Paminėti asmenys turi galimybę užsiimti lobistine veikla ir “prastuminėti” reikalingus įstatymus aukščiausiuose valdžios sluoksniuose (Parlamentai, Vyriausybės, Prezidentai);

3. Įtakingi asmenys geba susitarti tarpusavyje, o tai reiškia koordinuoti veiklos strategiją ir politiką.

Taigi, kiekvienas iš šių punktų yra realus ir nė kiek nejuokingas. O šiuos punktus kartu sudėjus, gauname ne ką kitą, o sąmokslo teoriją, apie kurią mūsų neva išsilavinusioje visuomenėje ir užsiminti nepadoru. Gauname teoriją, kurios naudojimas yra paranojikų ir psichopatų reikalas, kurie tiki, kad naftos kainas didina žalieji žmogeliukai :).

Pabandykime pasamprotauti ir atsakyti sau į klausimą, ar aktualu ir naudinga pasauliniam elitui afišuoti savo reikalus? Juk jie propaguoja uždarą gyvenimo būdą. Žinoma, paparaciai periodiškai pripildo žiniasklaidos priemones įvairaus plauko įžymybių ir žvaigždžių fotografijomis, bet tai tik paviršinis sluoksnis. Žurnalistų niekas neįleidžia ten, kur priiminėjami svarbiausi sprendimai.
Reiktų pradėti skirti vietas, kuriose sprendžiami svarbiausi klausimai, nuo visokio plauko “balaganų” kaip tarptautiniai samitai, asamblėjos bei viršūnių susitikimai. Tai pokalbių šou atmaina, skirta tenkinti masių informacinį poreikį. Tegu žiūri žmonės politikų pasirodymus eteryje ir klauso nepaliaujamas kalbas apie draugystę, partnerystę, bendradarbiavimą, kompromisų paieškas ir kitas nesąmones.

Matykite skirtumus tarp “kalbančios galvos”, kurią į valdžią atvedė ir/ar pastatė korporacijos ir/ar įtakingį asmenys, nuo pačios korporacijos valdybos. Tai visai skirtingi žmonės, kurie apie savo susitikimus ir derybas nelinkę rėkti per visas žiniasklaidos priemones. R.Konifas pažymi charakteringą tokio kuklumo pavyzdį:
leidybinės ir informacinės grupės “Thomson” savininkas Lordas Kenetas Tomsonas (Kenneth Thomson), vienas turtingiausių ir įtakingiausių žmonių pasaulyje, beveik nežinomas savame mieste. Jį ten iš matymo mažai kas pažįsta.

Jūs galite su ekskursija aplankyti JAV kongresą ir pasiklausyti kongreso narių diskusijų, tačiau per IMF (International Monetary Fund) valdybos posėdį, žurnalistų niekas neprileidžia net prie pastato. Visiškai logiška, kad pasauliniam elitui visai nenaudinga viešinti savo veiklą, viešai prisiimti atsakomybę už tai kas vyksta šalyse ir visame pasaulyje. Tam yra “kalbančios galvos”. Vyriausybes galima keisti kaip pirštines. Kas keleri metai renkame parlamentarus ir prezidentus, o finansinės struktūros ir susivienijimai gyvuoja dešimtis, o kartais ir šimtus metų.

Tačiau elementarus, nors ir pastovus informacijos apie save slėpimas, nėra pakankamai efektyvi priemonė pasilikti “pilkaisiais kardinolais’. Daug patikimiau yra padaryti taip, kad pati elito (tikrojo, o ne viešinamo) veikla netaptų tema diskusijai. O tam reikalui nieko nėra geriau, kaip išjuokti, užšaržuoti  bet kokį paprasto, eilinio žmogaus bandymą istoriniuose įvykiuose matyti ne atsitiktinių aplinkybių generuojamą rezultatą, kurios nuo žmogaus nepriklauso, o matyti elito ir elitinių grupių valią.

Štai todėl sąmokslo teorija žiniasklaidoje ir pateikinėjama kaip visiška nesamonė su visais tais masonais, blogio genijais, visagaliais spec. tarnybų agentais ir kitais folkloriniais personažais. O ir pats iš savęs terminas sąmokslo teorija yra karikatūriškas. Taip ir išplaukia veikalai ir kino filmai apie sąmokslininkus, kurie renkasi tamsiuose rūsiuose, slepiant veidus po idiotiškom kaukėm ir naudojantys tokius pat idiotiškus slaptažodžius.

Tie, kas tiki tokiomis nesamonėmis, galbūt ir pelnytai laikomi turintys psichinę negalią. O dabar įsivaizduokite kitą paveikslą. Privačiame klube renkasi gerbiami žmonės aptarti savo reikalų. Kadangi verslas, politika ir viešieji ryšiai glaudžiai susiję, tad tokiame klube galima sutikti ir verslininkus, ir žiniasklaidos magnatus, ir politikus. Nesąmonė? Visai ne. Kaip ir senovės romėnai nebuvo kvaili, įvedę principą “ieškok kam naudinga”. Pastarasis principas mūsų laikais visiškai neprarado aktualumo.

Taip kad spręskite patys, iš ko jūs juokiatės. Iš kokio nors apgailėtino paranojiko, ar iš savęs.