Apie nesibaigiančią aukštojo mokslo švietimo reformą ir mokslo koncentravimą į Vilnių

Sveiki tinklaraščio draugai, su rugsėjo 1-ąja! Šis įrašas parašytas dar vasarą, bet jau tampa tradicija, kad rugsėjo pirmąją su jumis dalinamės įdomesnėm istorijom, susijusiom su švietimu (praėjusių metų proginis įrašas).

Vasarai įpusėjus, kai kiekvienais metais vis nauji abiturientai sužino, kokiais rezultatais išlaikė egzaminus, į kurią aukštąją mokyklą įstojo, kiekvienais metais nutinka vis naujų ir dar nebūtų istorijų, kurių situacijos naujumai sako, kad ankstesniais metais taip nebuvo.

Nors nuo mano mokyklos baigimo praėjo jau beveik 10 metų, kaip dabar atsimenu padriką egzaminų sesiją, kuri buvo pusiau valstybinė. Aišku, pusė tų dalykų, kas buvo tada, jau dabar neliko: pvz. nesuprantamo sudėtingumo lietuvių kalbos egzamino su neaiškiais vertinimo kriterijais, 5 privalomi egzaminai ir pan. Prisiminus, kaip tais metais vyko abitūros egzaminai, lyginant su dabartiniu laikmečiu, buvo tragiška situacija. Pas visus pagrindinis klausimas buvo, kaip gauti egzaminų užduotis dieną prieš. Tais laikais internetinė erdvė buvo kontroliuojama labai silpnai, tad pasiūlymai įsigyti užduotis mėtėsi vos ne ant kiekvieno kampo, tačiau visus pardavinėtojus vienijo vienas bendras dalykas – tos užduotys buvo netikros (valstybinių egzaminų).

Na ką,tada pagalvojau: kažkam juk reikia būti bandomaisiais triušiais, tad mūsiškius abitūros metus nurašiau artimai ateičiai ir tyliai vyliausi, jog kitais metais jau viskas bus gerai, tačiau kaip parodė šie metai, kuriais mokyklą atėjo baigti mano sesei, reforma ir po 10 metų tęsiasi, o jos galo dar nematyti.

Šiandien noriu paliesti stojimo į aukštąją mokyklą temą. Kaip žinia, visai neseniai buvo pristatyti studijų krepšeliai, kai kiekvienai studijų programai yra skiriamas tam tikras kiekis valstybės finansuojamų vietų. Kiek teko girdėti, buvo žadama, jog valstybės finansuojamų vietų bus panašus skaičius kaip ir pernai, o konkretūs skaičiai paaiškėjo tik šią savaitę, kai galima matyti išsamius stojimo duomenis LAMPA sistemoje.

Tikrai nesiruošiu analizuoti visų studijų programų, tačiau pasirinkau man labiausiai pažįstamą, architektūros studijų programą. Pažįstama ji man todėl, nes sesė beveik du metus ruošėsi tai studijuoti.

Praėjusiais metais valstybė finansavo 45 vietas KTU architektūros vietas , šiais metais – 5. Jei pažiūrėsime sostinės situaciją, čia VGTU turi panašiai nemokamų vietų kaip ir pernai.

Niekada nesu girdėjęs nei vieno pasisakymo, jog KTU paruošiamų jaunųjų architektų studijos nekokybiškos, iš to galima daryti prielaidą, jog analogiškos sostinės universitetų studijų programos nepelnytai proteguojamos bei visais būdais bandoma išlaikyti finansavimą konkrečioms įstaigoms, kuris tiesiogiai proporcingas nuo studentų skaičiaus.

Manau, jog šis tinklaraščio įrašas jums iššauks papildomų minčių, kuriomis pasidalinsite ne tik komentaruose, bet ir savo tinklaraščiuose šią temą tęsdami toliau, nes tema tikrai aktuali. Juk kalbam apie pagrindinę Lietuvos išlikimo galimybę – išsilavinusį jaunimą.

P.S.
Kadangi ir pačiam teko nudegti per pirmą kartą organizuotą valstybinį lietuvių kalbos egzaminą prieš 10 metų, jaučiu šiokią tokią nuoskaudą švietimo sistemai, nes matau, jog laikas bėga, tačiau situacija negerėja arba tai vyksta labai mažais tempais. Prisimenu, jog manosios LT kalbos teksto suvokimo interpretacijos nevertino, nes pasirinktą kūrinį išanalizavau kitu rakursu, kas mano galva, kaip tik turėtų būti privalumas, nes į temą buvo pažvelgta nešabloniškai.

Ši istorija priminė prieš beveik metus mūsų tinklaraštyje rugsėjo pirmąją publikuotą įrašą „Mokslas – mūsų šviesa ir tamsa“, kurioje pasakojome, kaip dėl kitokio kampo buvo „diskvalifikuotas“ vienas mūsų draugas per magistrinio darbo gynimą.

Gyvenant tarp tokių pavyzdžių, su kuriais tenka susipažinti ne iš spaudos puslapių, o iš gyvo bendravimo ir asmeninės patirties, turi būti labai naivus, kad galvoti, jog mūsų švietimo sistemoje daugelis dalykų ir gerų.

Tad pabaigai visiems, dirbantiems su švietimo reforma noriu palinkėti kuo dažniau ir kuo įvairesnėse situacijose pabandyti pabūti moksleivio ar studento kailyje ir pamatyti iš vidaus, kaip viskas ten vyksta.