“Po manęs nors ir tvanas”

Sveiki ponios ir ponai,

Kaip laikotės? Jei gyvenate Lietuvoje, tuomet praleiskite šį klausimą idant nereikėtų deginti kūrybos galių atsakinėjant į šį klausimą Vienaip ar kitaip sėkmės mums visiems linkiu nuo pat šio įrašo pradžios ir iki savo dienų pabaigos.

Anądien teko apsilankyti Švedijoje. Senokai nebuvau kojos nukėlęs nuo žemyno, tad atsiradus “fontastiškai” galimybei  pasinaudoti didžiulio laivo teikiamais malonumais, pasirankioti naujų įspūdžių, nieko ir nelaukiau. Už  šį nuotykį dėkoju kelionių organizatoriams “Travel n More” . Pridėjau nuorodą, nes gerą servisą rekomenduoti ne gėda.

Stokholmas – puikus miestas, jei dar nežinojote, vienintelis turintis tokį didelį viduramžių senamiestį. Gido intonaciją paliksiu šone, o ir faktų visą tuntą pasiskaitysite kelionės buklete.  Šis įrašas dedikuotas subjektyviai pažvelgti į veikiančios monarchijos generuojamo šalies ekonominio ir socialinio stabilumo lašą ir labiausiai noriu akcentuoti ATSAKOMYBĖS aspektą. Tuoj paaiškinsiu kontekstą.

Nežinau kaip mokykloje dabar, bet mano ugdymo programoje visos šiuolaikinės monarchijos buvo piešiamos kaip labai simbolinis reiškinys. Antai visą valstybės valdymą organizuoja seimai, senatai, parlamentai ir kitos liaudies valdymo koncepciją skleidžiančios struktūros, o va Karaliai yra reprezentacinės figūros šventėms pagyvinti.  Na nieko sau simbolika tokia šeima, pagalvojau, menanti šimtus metų savo istorijos, atsimenanti iš kur atėjo ir be abejo žinanti kur eina. Kiek dar yra tokių šeimų, kurių proproproproprosenelis savo raštininkui diktavo savo įžvalgas, strategijas, valdymo subtilybes ir galų gale gyvenimo principus, kuriuos perduoda tik karalius karaliui. Net neabejoju, kad Karaliaus bibliotekoje galima rasti tokios literatūros, kur visko mačiusi bibliotekininkė didesnę euforiją išgyventų tik vartydama Vatikano knygų sąrašą. Jau nustokit manyti, kad tuoj siūlysiu mūsų lietuvėlei monarchijos valdymo privalumus. NO NO NO. Niekam neįdomūs save tituliuojantys ir prie lovio strimgalviais lekiantys “pusiau išminčiai”, ar “devinti vandenys nuo kisieliaus”. Iš kur jiems gauti tiek išminties ir elgesio su žmonėmis patirties. Nelengva Mr. Kubiliui Lietuvos Respubliką administruoti, oi ne lengva.  Kas pamanėt, kad bandau pateisinti mūsų “gerovės kalvį”, tai pakartotinai paskaitykite šio įrašo pirmą pastraipą. Čia kryptis galimai diskusijai, bet nesivelsiu dabar. Tos iš tuščio į kiaurą pilstomos diskusijos, kurių apstu TV ir laikraščiuose niekaip neorientuotos į praktinį jų išvadų panaudojimą. Čia kaip terapija. Išsikalbėk. Pagerėjo? Tai grįžtam prie staklių…

O pagrindiniai, mano manymu, sėkmingo valdymo  ingredientai – fundamentalios informacijos turėjimas ir atsakomybė už savo veiksmus ir gaunamą rezultatą. Na koks savo šeimos istoriją gerbiantis Karalius (nebent Linas) norėtų ir leistų sau būti įrašytas į istorijos vadovėlius kaip nevykėlis? Koks skaičiuoti mokantis monarchas leistų savo resursams bėgti iš teritorijos, o tuos dar likusius dusinti, demagoginėm kalbom per TV slepiant savo apgailėtinų sprendimų rezultatą.

Kadangi dabar viskas matuojama kadencijomis, o ir atsakomybė kolektyvinė, tai blogiausiu atveju po visiško fiasko užteks tiesiog atsistatydinti, bet tokiam veiksmui atlikti, dar reikia savigarbos turėti. Gal dėl šios priežasties valdžios regalijos taip nurovė stogą šiems “aktoriams iš sudegusio teatro”, kad pasijutę valdovais ir siaučia pagal Liudviko XIV  “Saulės” principą “po manęs nors ir tvanas”.  O visi likę šio spektaklio žiūrovai galvoja, ar liks rūbinėje jo paltas, o gal liks po to skolingas teatrui…