Archyvas — July 2009

Sveiki gyvi lietingosios šalies gyventojai…

Šį kartą, iš pačio sekmadienio, PDFONTOUR tinklaraštyje noriu paliesti man pačiam, o galbūt ir jums įdomią temą, su kuria vos ne kasdien tenka susidurti lietuviškoje interneto erdvėje.

Mums dažnai visi sako, kad gyvename demokratinėje Valstybėje, kur kiekvienas pilietis turi savo nuomonę ir ją gali laisvai reikšti. Taip kalba teisės aktai, tam tikri pareigūnai, Europos parlamentas ir visi kiti, kam nesvetima ši tema. Tačiau kartais aktai ir žodžiai tik ir lieka jais, nes dar dažnai mūsų jaunoje „demokratijos kalvėje“ ta laisvė yra sukaustyta kitais užraktais, nes leidimą seka draudimas. Šiandien šiame įraše nekalbėsiu, kaip demokratiją slopina valdžia, tačiau norėčiau apžvelgti savo pastebėjimus, kaip žodžio laisvę mūsų viešosiose interneto erdvėse žaboja atskiros grupės ar konkretūs projektai, iš kurių standartinių situacijų galima daryti tam tikras prielaidas.

Naujienų portalai
Tradiciniai naujienų portalai Lietuvoje ganėtinai gerai tvarkosi su komentatoriais. Jau yra atvejų, kai už rasistinius komentarus buvo nuteisti konkretūs asmenys. Portalai stengiasi prižiūrėti komentarus kiek galima, yra įsidiegę antireklamos bei keiksmažodžių filtrus ir pan. Žinių portaluose nėra tradicijos trinti neįtinkančių komentarų, ten juos nustelbia kiti komentarai, kurių srautas kartais milžiniškas.

Tačiau Lietuvoje veikia tikrai daugiau nei šimtas įv. specializuotų portalų-puslapių, kur publikuojama tik tam tikro pobūdžio informacija ir ten į lankytojų išsakomą nuomonę dažnais atvejais, jei komentaras neįtinka išsakomam tekstui ar prieštarauja publikuotame reklaminiame tekste išsakytoms mintims, be jokių skrupulų naikinamas DELETE mygtuku.

Šios taisyklės negalima taikyti išskirtinai visiems specializuotiems portalams ar duomenų bazėms, tačiau tam tikri faktai leidžia taip galvoti.

Tinklaraščiai/blogai
Dažnai teigiama, jog per blogus galima vykdyti komunikaciją, kuri leidžia verslui būti „socialiai marketingiškiems“, t.y. nuolat gerinti santykius su esamais klientais ir kurti papildomą nematerialią vertę. Lietuvoje turime gražių to pavyzdžių, pvz. Coffe-Inn‘as, kuris nepaisant kelių tendencingai nusiteikusių interneto komentatorių, sugeba parodyti, kad jiems viešai prieštaraujantys „žaidžia“ ne su esminėmis jų blogosiomis savybėmis ir kad be tų kelių neesminių minusų, apie kuriuos galima sukurti ne vieną internetinį titirambą, jie turi daugiau pliusų, kurie tuos minusus tiesiog kompensuoja. Kaip matematikoj kokioj:)

Taip pat Lietuvoje gražu žiūrėti, kaip įvairiuose tinklaraščiuose žmonės, kurie yra ganėtinai kompetetingi, konsultuoja ir padeda savo skaitytojams išspręsti vieną ar kitą problemą, nors tas blogas jų nei verslas, nei didelis finansinis šaltinis. Matyt, jiems tiesiog patinka būti eteryje ir padėti tiems, kuriems gali. Tai ir Marketer.lt, kuris lyg internetinės rinkodaros neformalusis kiekvieno ryto univeras Gmaile, ir Nežinau.lt, kuris neleidžia atitrūkti nuo technologinių naujienų, taip pat paminėsiu ir Račą, kuris, skleisdamas savo tendencingą nuomonę politinio gyvenimo klausimais neleidžia visiškai atsisakyti informacijos apie Lietuvos politinį gyvenimą. O aš jau galvojau, kad taip nutiks, kai pradėjau neskaityti tradicinės žiniasklaidos naujienų. Šiuose mano išvardintuose tinklaraščiuose niekada nesusiduriau su komentarų trynimo problema, kaip tik manau, kad šiuose ir kituose, čia neišvardintuose bloguose galima laisvai reikšti savo mintis ir būt ramiam, kad jos nebus ištrintos, kad ir kaip prieštarautų išsakomoms autoriaus mintims.

Tačiau praėjusią savaitę viename lietuviškame bloge pasijutau kaip koks pradinukas, po pusdienio atėjęs patikrinti, ar nieks neatsakė į mano išsakytą mintį komentaruose. Tada iškart suuodžiau: bloginu jau beveik pusantrų metų, tačiau pirmą kartą mano komentaras, kuriame buvo išdėstyti faktai, šiek tiek prieštaraujantys autoriaus nuomonei, buvo tiesiog pratrintas. Liūdniausia ne dėl to, kad parašytos nuomonės tenai jau nebėra, bet tai, kad tam blogo autoriui-adminui, perskaityti ir ištrinti manąjį komentarą užtruko tris minutes, o man jį parašyti 23. Juk daugeliu atveju, ne tik dėl blogo autoriaus atsakinėji į dominančią temą, bet daugiausiai dėl kitų skaitytojų, kad jie pamatytų ir kitokią nuomonę aprašoma tema.

Tikiuosi, jog su tokiais atvejais artimiausius pusantrų metų susidurti neteks lietuviškojoje blogosferoje.

Socialiniai tinklai (Facebook)
Lietuvoje FACEBOOK vartotojų skaičiui artėjant prie 200 tūkst., daugėja ir verslo subjektų, organizacijų, susivienijimų atskirų kanalų šiame tinkle. Kaip žinia, socialiniai tinklai sukurti taip, kad jų naudotojai galėtų komentuoti, išsakyti savo mintis apie publikuojamą turinį, pristatomus produktus ir pan, tikriausiai tam jie ir sukurti, kad virtualiam pasauly būtų kažkoks savotiškas  draugiškumas ir pilietiškumas.

Tačiau gražiai aprašyti, nufotografuoti kažkokį produktą, įsidėti jį į puslapį bei paskelbti nuorodą Veidaknygėj – tai dar nereiškia įvykdytą komunikaciją. Vis dažniau ir garsiau vartotojai išsako savo kontraargumentus apie reklamuojamą prekę/paslaugą, atsiranda ja nusivylusių iš praeities, kas daugelio manymu, kuria neigiamą įvaizdį reklamuojamai prekei. Todėl dažnai labai greitai atsiranda nepasverti ADMIN veiksmai, kurie iššaukia neįtinkančių komentarų trynimą. Nenoriu moralizuoti tų, kurie taip elgiasi, tiesiog noriu paminėti kelis punktus, kas šioje situacijoje nėra gerai.

• Komentaro autorius, pamatęs, kad jo kitokią nuomonę išsakantis komentaras ištrintas, gali užpykti dar labiau, susirasti penkioliką draugų, kurie visi kartu ateis tendencinga informacija formuoti savąją nuomonę konkretaus brando kanale ir surengs virtualią profesionalią viešųjų ryšių akciją.
• Komentatorius, asmeniškai pažinodamas tuos, kas administruoja kanalą ir pamatęs tokį atliktą veiksmą, praneš informaciją savo aplinkai, kad vienoks ar kitoks MEDIA kanalas yra sukurtas skleisti tendencingą nuomonę, nepripažįstant auditorijos išsakomų argumentų, o kadangi tai ne šiaip tradicinė žiniasklaida, o social network, gali sukurti papildomų abejonių dėl jos patikimumo.
• Dažnai geriau pripažinti, o ne karštligiškai bandyti ignoruoti išsakomas mintis, nes jei yra tokios baimės, tada verta atsakyti į sau užduotą klausimą – Ar tikrai jums verta lysti į „social media“ tinklus, gal geriau pasitenkinkite savo paprastu interneto puslapiu be viešo feedback‘o galimybės?

Tad apibendrinant visą šią ilgą rašliavą, galima pasakyti, jog bijai vilko, neik į mišką. Nors sakoma, kad tokios patarlės jau reliktas, tačiau manau, šiose tradicinėse XXI amžiaus komunikacijos internete situacijose, ją galima naudoti visu pajėgumu, tad visiems sėkmingos ir produktyvios komunikacijos ir nepamirškite tikėti tuo, ką darote. Tik taip rasite kelią į sėkmingą savąją komunikaciją, kurioje jums trint neįtinkančius komentarus bus taip pat nepadoru, kaip nusimauti savo kelnes pagrindinėje miesto aikštėje priešais Vyriausybės rūmus.

Visiems sėkmės!

Labas visiems PDFONTOUR tinklaraščio skaitytojams!

Dažniausiai mūsų bloge publikuojamos naujienos ar komentarai, kurie turi pozityvų atspalvį arba bent jau pozityvų žvilgsnį bet kokioje negatyvioje situacijoje. Toks kontrastingas įrašas bus ir šįkart.

Visiškai netikėtai naktinėdamas Jutūbe radau ganėtinai įdomų dar šį mėnesį kelyje Klaipėda – Kaunas užfiksuotą video reportažėlį, kuriame galima pamatyti, kaip pažeidėjas talžo pažeidėją. Plačiau šio video komentuoti nesinori, tačiau jūs jį pažiūrėję (jei dar nematėt), toliau skaitykite mano bandomas dėstyti mintis.

Incidentas Klaipeda-Vilnius 2009 07 06 ~17val

Neblogų ką, tetulių Lietuvoj yra:) Ta proga Paliusb1 įkūrė YOUTUBE kanalą, kuriame publikuoja jau tris video apie pažeidėjus, kuriuos, kaip aš suprantu, jam pavyko užfiksuoti važiuojant namo iš pajūrio.

Taigi, prie esmės, kuri išdėstyta pavadinime apie pilietišką policiją.

Šiuo metu, kai policijai reikia taupyti kiekvieną litą kurui, kurio nevisada yra, labiau reikėtų persėsti ant elektroninių priemonių, tokių kaip pateiktame pavyzdyje, kuriose žmonės talpina savo užfiksuotus įv. pažeidimus, kurių nepastebi budri pareigūnų akis.

Mano nuomone žmonės, kurie savo priemonėmis ir jėgomis demaskuoja įvairius pažeidėjus, yra su pilietiškumo gaidele ir demonstruodami tuos video/foto rodo, kad jiems irgi ne vistiek ir tikriausiai jie visai norėtų, kad į jų medžiagą reaguotų atitinkamos institucijos. Pareigūnams dirbant šia tema ir tinkamai reaguojant į panašius atvejus, mano galva būtų pasiekti šie tikslai:

• Žmonės matydami, jog į jų medžiagą reaguojama, fiksuotų dar daugiau nusižengimų su vaizdiniais įrodymais.
• Pareigūnai, vieno ekipažo biudžetą paaukoję elektroninei darbo vietai įsteigti, ne tik baustų užfiksuotus asmenis bet ir veiktų prevenciškai, nes žmonės, išgirdę kaimyno istoriją, kaip jį užfilmavo kažkoks saviveiklinis video operatorius važiuojant per 4 plytas patys sunerimtų, ar aną kartą kai jie padarė pažeidimą, jų niekas neužfiksavo ir neišplatino?:)
• Efektyviai su šia priemone dirbant, galima būtų pasiekti neregėtų eismo ir viešųjų taisyklių laikymosi aukštumų Lietuvoje.

Ir pačiai pabaigai, norėčiau jums visiems palinkėti kuo daugiau pilietiškumo, o jei jums kas negerai, kaip toj dainoj dainuoja, tau visada padės policija.

Sėkmės:)

Jau mokiaus kitoje mokykloje. Beje, į ją pradėjau eiti nuo 10-tos klasės, iškart po iškylos Šventojoje.

Ši istorija apie tai, kaip besimokant 12-toj klasėj šauniai atšventėm Melo dieną.

Dar šventės išvakarėse sugalvojom, kad būtų geras pokštas balandžio 1-ąją dvyliktom klasėm, kurių buvo dvi, neateiti į mokykloje vykstančias pamokas. Pirmą kartą ką nors bendro darant nebuvo jaučiamas spaudimas iš klasiokų-moksliukų, jie taip pat sutiko dalyvauti šiame reikale.

Kaip sutarta, vienas savanoris iš pačio ryto įsliūkino į mokytojų kambarį ir pakabino informacinį skelbimą dėstantiems mokytojams “Gerb. mokytojai, atsiprašome, tačiau 12a ir 12b klasių mokinių balandžio 1-ąją mokykloje nebus.”

Kaip galvojate, linksmas pokštas ar ne? Jei norite, skaitykite toliau…

Nuo dešimtos klasės (t.y. 1999)  mūsų mokykla buvo viena iš nedaugelio, kurioje buvo bandoma pradėti vykdyti švietimo reformos pradžią ir vieną iš jos sudedamųjų dalių – profilinį mokymą. Nežinau kodėl, bet dar dabar kartais pagalvoju, kas per protinguoliai dirba tokiose institucijose, jei atvažiuoja neplanuotų patikrinimų vykdyti būtent balandžio 1-ąją. Tikrintojai norėjo iš šalies pažiūrėti, kaip vyksta dvyliktokų profilinis mokymas, tačiau nei vieno iš jų tą dieną mokykloje kaip tik nebuvo.

Manau, jog po šio įvykio pakankamai atsiėmė mokyklos vadovybė, tačiau jų čia nereikia kaltinti. Švietimo skyrius kaltino juos tik todėl, kad jie viršesni, bet jie patys manau šventai tikėjo, kad gerą pokštą moksleiviai iškrėtė.

Ir kas šioje istorijoje įdomiausia, kad dvyliktokai turėjo tik trumpą pokalbį, kokią jie gėdą daro pačiai mokyklai ir jos vykdomam profilinio mokslo eksperimentui, tačiau aš galiu pasakyti, jog šis moksleivių pokštas buvo pavykęs daug labiau, nei jau dešimtmetį vykdoma švietimo reforma. Moksleiviai negali būti bandomaisiais triušiais visą amžių ir tą jie jau parodė savo bendrais veiksmais.

Taip pat, mano akimis žiūrint, per šią moksleivišką humoristišką akciją labiausiai atsispindėjo „jei darom, tai visi kartu“ aspektas parodantis, kad visi kartu, susivieniję, galime padaryti bet ką. Net įspirti švietimo skyriui, gyvenant pirmaisiais pilnametystės metais:)

Tai PDFONTOUR BLOGo dalies “Tikros lietuviškos pamokančios istorijos iš praeities” istorija.