Alkoholis, mokykla ir 9 klasės pabaigtuvės. Praeitis #2

Dar dabar prisimenu tą legendinį birželį. Išlaikėm pirmuosius egzus, susiorganizavom tris IKARUS autobusus, užsakėm poilsio namus Šventojoj ir vieną gražų rytą iš Kauno pajudėjom ilgai laukto “tripo” keliu link pajūrio.

Atvykom, įsikūrėm ir pradėjom organizuoti vakarinę dalį. Kadangi tuo metu daugelis šešiolikmečių turėdavo padirbtus ISIC pažymėjimus, nei parduotuvėse, nei baruose nekildavo papildomų problemų apsiprekinti. Ir tikriausiai taip buvo iki šių dienų, nes tik ne per seniausiai buvo sugriežtinti įstatymai dėl alkoholio pardavimo nepilnamečiams. Beveik dešimt metų teko laukt, kol seimo nariai baigė gert ir nuėjo priimt griežtinimų vaikams:)

Vakare atsipalaidavusių devintokų linksmybės įsiplieskė, ir mokytojams, kurie prižiūrėjo tvarką, neliko nieko kito kaip surinkti iš visų jaunuolių raktus ir juos užrakinti kambariuose iki ryto.

Aš taip pat, eidamas koridoriumi iš kito “ploto” sutikau auklėtoją, kurios rankose buvo visas pundas raktų ir ji man sako: Vaidai, ar dar prisimeni kuris tavo kambarys?. Aš, bandydamas nesukelti įtarimo, normaliu balsu atsakiau: Taip, tamsta auklėtoja, aš gyvenu 302. Ji mane palydėjo, aš palinkėjau jai labos nakties ir visi išsiskirstėm. Grįžęs į kambarį, nuėjau į balkoną, nes lauke tvyrojo didelis triukšmas. Pasirodo, jaunimas, kuris buvo auklėtojų ir mokytojų įkalintas kambariuose, savuose balkonuose traukė patriotines ir ne tik dainas.

Kitą rytą pažadino tas pats triukšmas, kuris sklido pro atidarytą balkoną. Visi nori eit lauk, tačiau mokytojai po bemiegės nakties atrodo dar ilsisi…

Vėliau visus išleido, ėjome pusryčiauti, o vėliau į tardymą paplūdimyje, kuriame mokytojų konsiliumas kiekvieną atskirai kvietė į apklausą ir tikrino versijas, kas su kuo ką gėrė:)

Vienas po kito nuo mokytojų grįžtantys moksleiviai pasidalindavo su kitais laukiančiais, kokios temos buvo aptarinėjamos.

Laimei neištardžius dar pusės, iš giedro dangaus pradėjo lyti nestiprus lietus, ir paplūdimio iškylą teko pabaigti.

Ėjome link poilsio namų, tada aš priėjau prie auklėtojos, kuri praėjusį vakarą užtiko mane “begrybaujantį” koridoriuose, ir sakau jai: Mokytoja, ar galima eiti į miestą atskirai? Ji tada man sako: Vaidai, atrodo, jog vakar, kai aš tave sutikau, tu buvai šiek tiek išgėręs. Aš jai: taip tamsta auklėtoja, prisipažįstu, jog buvau išgėręs pusantro butelio alaus, nes tos antros pusės jau nebeįveikiau. Ji man: Taip, aš tikiu tavim Vaidai, galit eit į miestą, tik šiandien turit grįžti iki 9…

Vėliau išgirdau,  jog didžiausias triukšmas kilo dėl to, jog pas kai kuriuos mokinius rado alkoholinių gėrimų butelių įvairiose slaptose vietose: klozetų bakeliuose, po spintutėmis ir pan. Tie didžiausi “kaltininkai” turėjo visą likusią parą leisti laisvalaikį Šventojoje kartu su mokytojais. Vaizdelis toks: eina nusidėjėliai, paskui juos už dešimt metrų mokytojai, o paskui mokytojus – kiti nusidėjėliai, kurie po praėjusios nakties įvykių Šventojoje negali būti kartu .

Įdomi detalė, kuri parodo, jog draudimais iššauki jų laužymą. Mokytojai, nakčiai surinkę raktus negalėjo pagalvoti apie atsarginius jaunuolių planus. O jie buvo paprasti: antras kambario raktas iš budinčios:), arba paprastos dvi surištos paklodės, kurios kai kuriems moksleiviams pasitarnavo kaip tikrų tikriausios virvės, nuleistos pro antro ar trečio aukšto balkoną.

Laimei, ši nutrūktgalviška iškyla baigėsi laimingai ir visi sveiki po 3-jų parų pasiekė savo namus.

Trys autobusai IKARUS moksleivių įrodė, jog svarbiausia – sveikas protas:).

Baigdamas apie šį mokyklinį įvykį rašyt, negaliu nepaminėti, jog mano mokykliniame gyvenime dažnai nutikdavo taip, kad į ekskursijas su klase važiuodavau tik pirmąjį trimestrą, nes vėliau tais metais manęs jau neimdavo. Taip nutikdavo dėl to, kad mėgdavau būti pokštų kryžminėj ugny, o ankstesnioji auklėtoja, kurią aš labai gerbiu dėl to, kad ji išmokė rašyt lietuviškai beveik be klaidų, buvo pakankamai senamadiškas ir konservatyvus žmogus.  Nors toks čia ir konservatyvumas, jei neleidžia mokiniui į sekančias ekskursijas važiuot dėl to, kad praėjusį kartą Krokuvoje rūkė netikras rūkstančias cigaretes, dėjosi netikrą lenkišką peilio butaforiją prie gerklės ir fotografavosi arba Prahos hostelio koridoriuje išbarstė pūkinės pagalvės turinį. Taigi čia ne piktybiniai pokštai netgi:)

Kadangi kiekviena potemė galvoju, turėtų baigtis apibendrinimu, rašau, jog džiaugiuos, jog dabartiniame švietime tokių kelionių, kokia buvo Šventojoje, yra ženkliai mažiau, tačiau slogias nuotaikas kuria tai, kad tokie atvejai, kokie čia buvo aprašyti, dažnai pas jaunus žmones vyksta be tėvų ir pedagogų priežiūros įvairiuose plotuose ir ploteliuose, o jau tada pasėkmės būna daug liūdnesnės.

Taigi nesudarykime prielaidų liūdesiui gimti patys. Yra tikrai įdomesnių temų jaunimui nei alkoholinių gėrimų vartojimas.

O seimo bičui Matului linkėdamas sveiko proto kovojant su piktžolėmis, noriu pasakyti, kad nei vienoj normalioj šaly mano nuomone nėra tokio atvejo, kai proteguojami kioskai, kurie prekiauja alkoholiu ir po 22h, prisidengdami bistro vardu. Bistro meniu ir ypatybės- 2 rūšių dešrainiai, 93 rūšių alkoholiniai gėrimai ir 20-ties žmonių eilutė savaitgaliais ar per šventes. Tai padarykit normaliai. Visur uždrauskit naktį prekiaut, o leiskit atidaryt 10 alkoholio parduotuvių kiekvienam regione už miesto, kurios veiktų visą parą. Policijos pareigūnai galėtų tikrinti vairuotojus tuose keliuose naktimis, taip sugaudydami visus, kurie važiuotų pasipildyti taros jau įkaušę:)

Tai PDFONTOUR BLOGo naujos dalies “Tikros lietuviškos pamokančios istorijos iš praeities” istorija.