Archyvas — April 2009

Labdien,

Šiandien važiavau “užsisakyti” asmens tapatybės kortelę (ID). Nelabai man jos reikia, tačiau kadangi pametau, tai norisi užkirsti kelią visokiems piktavaliams paskolas imtis mano vardu. Sužinojęs “puikią naujieną”, kad tas plastiko gabalas pabrango 800% supratau, kad tikrai viskas gerai einasi. Be to bankas dar pasiima kelis Lt už pamokėjimą. Alternatyvų yra? Nebent jei elektroninę bankininkystę vadinsim alternatyva.  

Pasų poskyryje gavau užduotį užpildyti prašymą, kuriuo dėka pranešu, kad mano asmens tapatybės kortelė prarasta ir “prašau” išduoti naują. Vardą ir pavardę privalėjau užpildyti didžiosiomis raidėmis. Turbūt esate susidūrę su tokiais pildymo reikalavimais. Man kilo klausimas, kodėl aš savo vardą ir pavardę turiu rašyti didžiosiomis raidėmis, kaip koks UAB, AB ar kitas juridinis asmuo. Pagal lietuvių kalbos taisykles tikriniai daiktavardžiai rašomi iš didžiosios raidės, tačiau visos kitos mažosios, ar aš klystu? Visuose dokumentuose mano ir jūsų vardas ir pavardė visos raidės didžiosios. Pastebėjot? Nestumsiu šį kart jokios teorijos. Galvokit ir domėkitės patys, kodėl taip ir kam taip. 

Na užpildžiau tą prašymą ir pridaviau dokumentus. Žinot kokia įdomiausia to dalis? O gi pirštų anspaudų pridavimas. Čia greičiausiai dėl didelio noro įsiteikti dėdei Semui ir galimybės pas jį pasisemti “išminties” kas yra draugas ir kas yra priešas. Šiandien supratau, kad ta filmuose transliuota “ateitis” – jau atėjo. Kai kitą kartą eisiu atsinaujinti kokį dokumentą, tai gal jau privalėsiu “savanoriškai” ir mikročipą kokį susiinstaliuoti į kuprą. Čia labai tiktų a.a. George Carlin išsakyta mintis apie visa tai “Jūs esate laisvi daryti tai, ką mes liepiame” (“U R free to do, what we told U”).

“Sveikas atvykęs į matricą”, tokiais žodžiais mane aptarnaujanti specialistė galėjo užbaigti mūsų “bendradarbiavimą”. Ji to nepadarė, nes abejoti – ne jos darbas. “Mane tiesiog suskaičiavo”, kaip sakė personažai sename animaciniame filmuke (nebepamenu pavadinimo).

Nenoriu čia skleisti erezijų, tik noriu palikti šauktuką! Ir čia visai ne smulkmena. Čia asmeninės laisvės ir teisės gyventi šiame gaublyje reikalas. Ir niekam aš nieko neprivalau jei ką. Greičiau į kaimą… F.U. Matrica.

Labas,

šiomis dienomis grožėdamiesi kiekvienąkart vis aukščiau pakylančia saulute, savo tinklaraščio skaitytojams nusprendėme sukurti atskirą BLOGo dalį, kurioje publikuosime informaciją apie mūsų siūlomas naudoti mažas smulkmenas, kurios kartais gimsta kūrybinio proceso metu.

Visus Jums siūlomus naudoti failus talpinsime mūsų kuriamos PDFONTOUR Clickiller turinio valdymo sistemos pagalba, kuri leidžia greitai ir operatyviai “pakabinti” bet kokį failą internete (tiek PDF prezentacijas, tiek RAR archyvus).

Šiuo metu jau galite naudotis:

PDFONTOUR Wallpeiperiais, kurie tikimės, kad bent iš dalies padės be papildomos programos instaliavimo į kompą, išsidėlioti ir/ar susisteminti iconas darbastalyje.

PDFONTOUR CD/DVD voku, kurį galite iš paprasto popieriaus lapo pasidaryti patys. Tikrų tikiriausias darbščiųjų rankų būrelis:)

Kai turėsim ką naujo, būtinai pranešime įraše “Apie Naudmenis“.

Gero oro ir savaitgalio!

Sveikučiai.

Prieš kelias savaites skambina man Gintulis ir pažeria klausimyną: ką veikiu, gal noriu arbatos, ar bijau gripo … Buvo šeštadienis, o tai mano diena be kompiuterio. Tad atsigerti pas bičiulį arbatėlės niekada negėda. Sužinojęs kad Gintulis papuolęs ant visuose leidiniuose ir laiptinėse aptarinėjamo gripo, pradėjau galvoti ką aš pats apie tai manau. Pasvarčiau, kad jei esi nusiteikęs sirgti, tai tuomet geriau jau nesusimatyti. Tačiau kadangi yra dar vienas teisingas atsakymas – susimatyti ir nesirgti, tai pasirinkau pastarąjį. Liga ir sirgimas manau labai asmeninis reikalas. Juk ligos kabinasi tada, kai galvoji kad tai neišvengiama, giliai širdyje ją suvoki kaip galimybę pailsėti, ar tiesiog tiki, kad “vaikščiojant žarijomis būtinai nudega padai”.

Tačiau Gintulis – sugalvojo neblogą temą. Nupirko vaistinėje chirurgines kaukes.

Kad rizikos faktorių sumažinti iki minimumo. O likusiam ligos potencialo minimumui aš pats tiesiog pasakiau ne. Pradžioje jaučiausi kiek neįprastai, bet vėliau prisiminęs gatvėmis einančius Tokyo gyventojus su kaukėmis nuo smogo, supratau, kad yra proga išbandyti naują patirtį. Kadangi nevengiu vaikščioti, o gyvenu mieste, tai patenkantis oras į mano plaučius, tik pagal EU taršos normatyvus yra priimtinas. Kai atsižvelgiu į savo asmeninius kvėpavimo pojūčius, tai nelabai žinau, ties kuria vieta pravažiuojančio autobuso išmetamas juodas debesis yra “norma”? Žodžiu, gal ir pasirodysiu keistas, bet vaikščioti gatve su kauke greitai bus mano “naujoji neišvengiama mada”. Na bet grįžtu prie linksmesnės temos – pavadinime minėtos Jachtos kapitono knygos.

Kadangi Gintulis kultivuoja jachtų sportą/laisvalaikį, tai suprantama, kad pas jį turi būti ir tam skirtos literatūros. Kadangi visada atkreipiu dėmesį į mano matymo kelyje sutinkamas knygas, tai neišimtis buvo ir ant stalo gulinti “Школа яхтенного капитана“ (liet.- Jachtos kapitono knyga). Autoriaus nežinau, nes visų knygų autoriai man nelabai turi reikšmės. Tiesiog nesidomiu biografijomis, o rezultatais. Paėmęs knygą pradėjau ją vartyti ir supratau, kad kelionės jachta, labai daug informacijos, papildomų įgūdžių, greitos reakcijos, šaltakraujiškumo ir išminties reikalaujantis sportas ir/ar keliavimo būdas. Juokais pradėjau lyginti dvi visiškai skirtingas ir nesulyginamas transporto priemones (apie tai, kad nieko lyginti nereikia, parašysiu prie progos ). Tuomet pasitelkęs savo fantaziją konstatavau, kad greičiausiai jachtos valdymas yra daug sudėtingesnis, nei automobilio, kad tiek geometrijos, astoronomijos, mechanikos ir pan. reikia išmokti. Čia Gintulis nepuolė riesti nosies, kad valdo sudėtingus procesus, o paaiškino man, kad jei reikėtų pačiam visą laiką remontuoti ir prižiūrėti automobilį nuo A iki Z, tai ir ten informacijos ne ką mažiau. Be to, tai reiktų daryti net kelionės metu. Kelionėje sugedus modeliui (automobilis slengu), tiesiog stoji šalikėlėje, gesini variklį, išsikvieti “ratukus” arba tiesiog tave partempia į servisą/garažą/kiemą ir pan. Tuomet ir gimė gan juokinga įsivaizduojama situacija, kaip kelionės metu reiktų susiremontuoti savo automobilį. Toks remontas kelionės metu primintų neblogą filmą, tik gal labiau iš “Mc Gyverio” stiliaus. Atsidaręs kapotą stovi ant priekinio bamperio, o rankas sukišęs į variklį, jį remontuoji. Tuo metu pats automobilis lekia nuo kalno niekeno nevairuojamas ir nestabdomas. Taip kad, neverta lyginti akinius su telefonu, ar kavą su plastelinu. Lyginti reikia gatves, nes žiema žiemužė davė savo rezultatą.

(foto pasiskolinta iš kauno.diena.lt)

o XXI amžiuje kuriant robotus , skraidant į kosmosą ir sugebant sukišti 1000 GB duomenų į “degtukų dėžutę”, nesugebėti rasti asfalto ar kokios kitos ilgaamžiškesnės dangos formulės, kad publika nelaužytų savo auto ir remontuoti nereiktų, atrodo daugiau nei keista…

Pagarba visiems mokantiems suremontuoti sugedusius objektus.

Ir pabaigai vieno nekasdieniško nuotykio jūroje video.

Gero vėjo!