Jachtos kapitono knyga arba gripas in Tokyo style (foto/video)

Sveikučiai.

Prieš kelias savaites skambina man Gintulis ir pažeria klausimyną: ką veikiu, gal noriu arbatos, ar bijau gripo … Buvo šeštadienis, o tai mano diena be kompiuterio. Tad atsigerti pas bičiulį arbatėlės niekada negėda. Sužinojęs kad Gintulis papuolęs ant visuose leidiniuose ir laiptinėse aptarinėjamo gripo, pradėjau galvoti ką aš pats apie tai manau. Pasvarčiau, kad jei esi nusiteikęs sirgti, tai tuomet geriau jau nesusimatyti. Tačiau kadangi yra dar vienas teisingas atsakymas – susimatyti ir nesirgti, tai pasirinkau pastarąjį. Liga ir sirgimas manau labai asmeninis reikalas. Juk ligos kabinasi tada, kai galvoji kad tai neišvengiama, giliai širdyje ją suvoki kaip galimybę pailsėti, ar tiesiog tiki, kad “vaikščiojant žarijomis būtinai nudega padai”.

Tačiau Gintulis – sugalvojo neblogą temą. Nupirko vaistinėje chirurgines kaukes.

Kad rizikos faktorių sumažinti iki minimumo. O likusiam ligos potencialo minimumui aš pats tiesiog pasakiau ne. Pradžioje jaučiausi kiek neįprastai, bet vėliau prisiminęs gatvėmis einančius Tokyo gyventojus su kaukėmis nuo smogo, supratau, kad yra proga išbandyti naują patirtį. Kadangi nevengiu vaikščioti, o gyvenu mieste, tai patenkantis oras į mano plaučius, tik pagal EU taršos normatyvus yra priimtinas. Kai atsižvelgiu į savo asmeninius kvėpavimo pojūčius, tai nelabai žinau, ties kuria vieta pravažiuojančio autobuso išmetamas juodas debesis yra “norma”? Žodžiu, gal ir pasirodysiu keistas, bet vaikščioti gatve su kauke greitai bus mano “naujoji neišvengiama mada”. Na bet grįžtu prie linksmesnės temos – pavadinime minėtos Jachtos kapitono knygos.

Kadangi Gintulis kultivuoja jachtų sportą/laisvalaikį, tai suprantama, kad pas jį turi būti ir tam skirtos literatūros. Kadangi visada atkreipiu dėmesį į mano matymo kelyje sutinkamas knygas, tai neišimtis buvo ir ant stalo gulinti “Школа яхтенного капитана“ (liet.- Jachtos kapitono knyga). Autoriaus nežinau, nes visų knygų autoriai man nelabai turi reikšmės. Tiesiog nesidomiu biografijomis, o rezultatais. Paėmęs knygą pradėjau ją vartyti ir supratau, kad kelionės jachta, labai daug informacijos, papildomų įgūdžių, greitos reakcijos, šaltakraujiškumo ir išminties reikalaujantis sportas ir/ar keliavimo būdas. Juokais pradėjau lyginti dvi visiškai skirtingas ir nesulyginamas transporto priemones (apie tai, kad nieko lyginti nereikia, parašysiu prie progos ). Tuomet pasitelkęs savo fantaziją konstatavau, kad greičiausiai jachtos valdymas yra daug sudėtingesnis, nei automobilio, kad tiek geometrijos, astoronomijos, mechanikos ir pan. reikia išmokti. Čia Gintulis nepuolė riesti nosies, kad valdo sudėtingus procesus, o paaiškino man, kad jei reikėtų pačiam visą laiką remontuoti ir prižiūrėti automobilį nuo A iki Z, tai ir ten informacijos ne ką mažiau. Be to, tai reiktų daryti net kelionės metu. Kelionėje sugedus modeliui (automobilis slengu), tiesiog stoji šalikėlėje, gesini variklį, išsikvieti “ratukus” arba tiesiog tave partempia į servisą/garažą/kiemą ir pan. Tuomet ir gimė gan juokinga įsivaizduojama situacija, kaip kelionės metu reiktų susiremontuoti savo automobilį. Toks remontas kelionės metu primintų neblogą filmą, tik gal labiau iš “Mc Gyverio” stiliaus. Atsidaręs kapotą stovi ant priekinio bamperio, o rankas sukišęs į variklį, jį remontuoji. Tuo metu pats automobilis lekia nuo kalno niekeno nevairuojamas ir nestabdomas. Taip kad, neverta lyginti akinius su telefonu, ar kavą su plastelinu. Lyginti reikia gatves, nes žiema žiemužė davė savo rezultatą.

(foto pasiskolinta iš kauno.diena.lt)

o XXI amžiuje kuriant robotus , skraidant į kosmosą ir sugebant sukišti 1000 GB duomenų į “degtukų dėžutę”, nesugebėti rasti asfalto ar kokios kitos ilgaamžiškesnės dangos formulės, kad publika nelaužytų savo auto ir remontuoti nereiktų, atrodo daugiau nei keista…

Pagarba visiems mokantiems suremontuoti sugedusius objektus.

Ir pabaigai vieno nekasdieniško nuotykio jūroje video.

Gero vėjo!