Archyvas — March 2009

Labas visiems.

Pirmiausia pora sakinių Gintuliui. Gintuli, blogo įrašas, kurį inspiravo “Jachtos kapitono knyga” yra “in da final phaze”. Tik dabar va konkurse sumanėm padalyvaut, tai ir įterpiau šitą postą apie tai.

Vaidas čia dėjo rašymo programos PDFONTOUR | bloge, 4 in a row, tai dabar jau mano eilė.

Prieš keletą dienų besimaskatuodamas po interneto platybes, skaitinėjau lietuviškuosius blogus ir spaudinėdamas ant ten randamų nuorodų dasižaidžiau iki žudykreklama.lt konkurso. Valio! pagalvojau aš. Smagus reikalas konkursas. Iki pernai metų buvau labai susireikšminęs kūrėjas ir leidau sau nebedalyvauti jokiuose dizaino konkursuose. Juk darbo ir be to pakankamai. O konkursai visokių pradinukų ir mėgėjų reikalas. O aš gi PRO. O kaip žinome, PRO net rankos judėsys iš kart daug kainuoja. Po to, kai atsigavau ir išlipau iš stereotipų karalystės, bei civilizacijos man užmautų iliuzijų liūno. Tuomet supratau, kodėl konkursai vis tik gali būti smagu. Nors apie konkuravimo žalą turiu savo nuomonę, bet visada yra ir kita medalio pusė.

Konkursų gerumas tas, kad gali nusiuntęs betkokią nesamonę, sakyti visiems kad dalyvauji. Tad visiems ir sakau – dalyvaujam! Kažkas yra pasakęs “svarbu dalyvauti, o ne laimėti”, ane?  Nors man tai toks posakis “atsiduoda” bandymu paguosti užėmusįjį antrą vietą. Tad jau pareikim prie partizaninės vizitkės konkurso temos ir kaip mes tai suprantam! Nežinau ar tai visiškai niekur neatkartotas motyvas, tačiau jei ir yra kur taip realizuota vizitinių idėja, tuomet tiesiog sapnavom tą patį sapną.

Kadangi Lietuvoje ir kitose gaublio vietose didėja bedarbių gretos, tai kaip suprantu dėkluose vizitkių  turėtų sumažėti. Pamėgdžiojant Vincą Mykolaitį Putiną, pavadinčiau tai “vizitkių dėklo tuštėjimo metas”. Viena, kita vizitkė ir pas mane keliaus į “pavėsį”, o tos kurios liks, bus panaudotos antrą kartą. Tiesa sakant yra nereikalingų ir mano asmeninių vizitkių. Tai projektas pasibaigė, tai klaida įsivėlė. Nejau imsi ir išmesi visai gerą šusnį kortelių, už kurias ir taip jau sumokėta. Va čia šuo ir pakastas. Sumanėm “pradėti nuo savęs“. Ką galim, panaudokime dar kartą. Tokiu būdu pabūsime mikronine atsvara magnatams, kasdien vandenynuose skandinatiems šiukšles.

Sumanymo centrinė figūra -mūsų vizitinė/lipdukas/nuolaidos kuponas. Kodinis pavadinimas – „BizStick”

Visos 6 mūsų firminės spalvos

Ją galima panaudoti įsigyjant mūsų PDFONTOUR Clickiller TVS (Turinio valdymo sistemą). Prieš įteigdamas, tiesiog imu lipduką ir perlenkdamas užklijuoju jį ant kitos nereikalingos vizitinės, lapo popieriaus, ar kokio kito lygaus paviršiaus.

BizStick’as ir nebeaktuali vizitinė

Klijuojam ant nugarėlės

Taip atrodo ant visokio plauko vizitinių priklijuoti BizStickai (A pusė)

O štai rėkiantis nuolaidos pristatymas  (B pusė)

Tokio pobūdžio vizitinė, ne tik leidžia sužinoti kontaktus, tačiau turi ir apčiuopiamą naudą – nuolaidą.  Beje galvoju, kad reiktų pradėti rinkti foto kolekciją, ant kokių paviršių yra/bus klijuojamos tos mūsų vizitkės.  19% nuolaidos nominalą pasirinkome neatsitiktinai.  Mokesčių naštos palengvinimas nedidelei kontorėlei, kuri dar neužgyveno PVM kodo, privačiam asmeniui norinčiam papublikuoti savo medžiagą greitai ir rezultatyviai, o  ir didieji, kurie pinigėlius skaičiuoja, liks nenuskausminti.  Jei jums neaktualu mūsų TVS, tai ir kontaktai tuomet yra neaktualūs. Visada galima/rekomenduojam atiduoti kitam šią vizitinę su nuolaida. Tas kas ja pasinaudos, jus geruoju paminės.

Kaip mūsų vizitkei sekėsi, pranešiu po kovo 31 dienos. Nes kaip tik tuomet konkurso organizatoriai žada pranešti kas visiems gavosi. Tuo pačiu sužinosime ir mūsų “stumyklos” rezultatą. Jei netyčia nelaimėsim pagrindinio prizo “Diena su J. C.Levinson, “partizaninio” marketingo krikštatėviu”", tuomet žinosiu, kad “apsauga nieko nepraleidžia”. Vien žo  2009.04.08 dieną paskirsiu susitikimui su vienu ar kitu krikštatėviu.

Beje, kaip jums terminas “stumyklinis marketingas”? Jis tiktų įvardinti Lietuvoje naudojamas kai kurias marketingo priemones. Iki tol, išsakykite savo subjektyvią nuomonę pagal einamuosius klausimus mūsų blogo komentarų skiltyje.

Visiems linkiu geros nuotaikos ir prasmės veiksmuose. Iki.

Labas, nežinau kaip jums, bet man asmeniškai kiekvienąkart praeinant Vilniaus Gedimino prospektu ties buvusiais KGB rūmais, kur ant fasado iškalti partizanų vardai ar užsukus į Kauno karo muziejaus sodelį, kur dega atminimo ugnis žuvusiems už laisvę, suvirpa širdis. Turbūt tai ir įtakojo šio vakaro foto reportažo temą apie Kauną.
(beje, esu skaitęs vieną Lukiškių aikštės Vilniuje atnaujinimo projektą, tai mačiau kad ir ten planuojama įrengti amžinąją ugnį. Manau, kad tai labai gražus atminimas)

LAISVĖS FOTO

Amžinoji ugnis degs tol, kol kas dujų neužsuks (joke)

Einant nuo amžinosios ugnies už laisvę, galima išvysti įv. meno šedevrų

Ko gero trumpiausiai Kaune dirbusio naktinio klubo įėjimas

Laisvės alėja, 21:20

Keli italų sportininkai susipažįsta su naktiniu Kaunu:)

Kalėdų eglutę pakeitė reklama, lauksim, kol reklamą pakeis fontanas

Paskutinėje nuotraukoje esantį Danielių Dolskį, kaip ir pirmojoje – amžinąją ugnį ir paminklą kovotojams už laisvę prieš kitas šiame įraše esančias nuotraukas vienija tai, kad šie atributai Laisvėje su mumis bus dar ilgai. Ne taip kaip vamzdis Vilniaus Neries pakrantėj.
Visiems geros nuotaikos ir patikėkite, pavasaris tikrai ateis:)

Sveiki visi,

nepaisant to, kad žemėje siaučia ekonominės negandos, tikrasis pavasaris vistiek atėjo. Ir džiaugiantis juo gryname ore ar žiūrint į jį pro langą darosi linksma po to šaltojo metų laiko. Džiugu matyti daug žmonių parke ar miške, kurie ten leidžia savo laisvalaikį.

Pavasaris man – tai lyg meškos pabudimas iš žiemos miego. Pavasarį pradeda žaliuoti medžiai, krūmai, tirpsta ledas ir šyla ežero vanduo, galima važiuoti į gamtą, prie jūros pabūti, paskaityti atsisėdus mieste ant suoliuko knygą ir pan. Praėjusį pavasarį buvo dar viena opcija – kava ir cigaretės kokioje lauko kavinėje. Šiais metais, atrodo, beliks pasitenkinti kava lauko kavinėje. Bet nėra to blogo, kas neįšeitų į gerą.

Šį mano įrašą paskatino parašyti keli momentai. Iš pradžių norėjau parašyt apie lietuviškąją žiniasklaidą (konkrečiai apie delfi.lt), kuri labai retai parašo kokių gerų naujienų, bet gavosi, kad pasirašė įrašas apie pavasarį.

Taip pat šiuo metu skaitau knygą pavadinimu „Verslas, krikščionybė ir vartotojiška visuomenė“, kurią parašė Tomas Kavaliauskas. Ten apie pavasarį kol kas dar nieko neskaičiau, bet iš to, ką perskaičiau galiu sau leist interpretuot bandomas ten išsakyt mintis.

Lietuviai, kodėl jūs didžiuojatės lengvabūdiškumu, vartojimu ir perimtais iš kitų stereotipais?

Kodėl jūs nesididžiuojate savais resursais?

Kodėl jūs nesate tokiais, kokiais esate iš tikrųjų?

Turbūt kol kiekvienas neatsakysime į šiuos klausimus ir nepradėsime vienas kito gerbti ir mylėti už tai, kad tiesiog esame kartu, tol matysime analogiškas antraštes ir geros naujienos sudarys tik privalomąjį minimumą.

P.S.
Įdomu ir tai, jog frazė „geros žinios“ GOOGLE atrodo taip; VEKS:)

Su atėjusiu tikruoju pavasariu ir visiems geros nuotaikos!