Archyvas — February 2009

Labas visiems, smagu, jog greit pavasaris, ne mažiau ir dėl to, kad mūsų jaunasis BLOGas jau susidraugavo su keletu lietuviškų BLOGų ir apsikeitė nuorodomis ar baneriais.

Praėjusį mėnesį pasiūlėme savo BLOGo skaitytojams – kitiems blogeriams apsikeisti savireklaminiais skydeliais, kurie dar labiau padėtų populiarinti šį BLOGą.

Po mėnesio galime konstatuoti, jog rezultatas, kaip ir galėjome tikėtis 0-1 mūsų nenaudai. Vienintelis reklaminis skydelis, kuris pasiekiamas išorėje “kabo” čia. Ačiū jiems.

Dar reikėtų paminėti, jog per šį mėnesį pradėjome draugauti su biurokratiją bandančiu sumažinti Red Tape BLOGu bei projektu, kuriame pristatomi būsimieji Lietuvos prezidentai. Aišku, jais taps ne visi.

O kadangi praėjusį mėnesį, kai paleidome BLOGo reklaminius skydelius sakėme, kad kiekvieną mėnesį pristatysime skydelius su naujom temom, tad jums – dar viena nauja porcija. Čia tik dėl to, kad jūs atrastumėt sau patinkantį tekstą ant mūsiškio baneriuko:)

Taigi, kovo mėnesio PDFONTOUR BLOGo skydeliai – promo įrašai. Naudokite pagal paskirtį:)

(html kodas)

(html kodas)

(html kodas)

(html kodas)

(html kodas)

(html kodas)

Daugiau mūsų reklaminių skydelių su dar įvairesnėm antraštėm galite rasti čia.

Ačiū, kad palaikome vieni kitus:)

Beje, jei turite kokią mintį banerių tematika, būtinai brukštelkite komentaruose.

P.S.
Jei netyčia įsimesit vieną iš mūsų baneriukų, nepatingėkit brukštelti laiškiuko mums, kad gautųsi abipusis ryšys.

Visiems gero savaitgalio!

Vartydamas popierinę Vasario mėnesio “Pravdą”, užtikau Tomo Ramanausko rašinį “Sorry, tu neesi saraše“. Kiek vėliau jau internetinėje erdvėje radau panašaus turinio, taip pat “Pravdos” atlikėjos Dainos D., panašaus turinio straipsnį aka intervių  “Už vakarėlius (ne)moku”. Straipsnius priskyriau “auklėjamųjų” kategorijai. Nors tiesą sakant ,man pasirodė kaip paverkšlenimas.  Čia manau yra dvi medalio pusės, o gal net ir daugiau tų pusių gali būt.

Daugelio šiandien gerai žinomų DJ profesinę pradžią atsimenu labai gerai. Jų muzikinio skonio raidą, technikos tobulėjimą ir kitus DJ gyvenimui būdingus ypatumus. Kadangi tuo metu visi buvo savotiškas UNIT’as, tai dažnai vakarėlio metu už DJ nugaros zujančių draugų būrys galėjo priminti šiuo metu per MTV hiphopo klipuose besifilmuojančias prodiuserių, promouterių, giminių, atlikėjų ir kitų prijaučiančiųjų, gaujas.  Ta palaikymo komanda nemokėdavo už jokį įėjimą. O po vakarėlio dar spėdavo aptarti visus nuskambėjusius “arklius”. Nuo tos “eros” prabėgo nei daug nei mažai, kokie 8-9 metai.

Ei DJ ! Kiek susirenka žmonių, iš senosios šaikos, į tavo balių?

Patys DJ kalti, kad “bičiuliavimuisi” nebuvo ribų. Patys ir išlepino savo “promo dėmesiu”, o dabar  pradeda “auklėti” žmogeliukus.  Tiesiog tuose straipsniuose matau norą atsiriboti. Tikiuosi kad taip nėra. O priežastį, kaip visada,  kiekvienas turi savo. Todėl nekritikuoju, o bandau suprasti abi barikadų puses. Sutinku, kad tai gali būti našta, kai visa tavo auditorija galvoja, kad esi jų draugas ir/ar asmeninis linksmintojas.

Bet jei jau išgyvenote “uždėk mano kompaktą”, ar “pagrok mano mėgstamą guzą” laikus, tai manau dar porą metų, ir tarp minioje šėlstančių žmonių nepamatysite nei vieno “seno pažįstamo”. Šiuo aspektu gerbiu Lietuvos Hiphopo bendruomenę ir jų suvokimą, kad tikroji vertybė yra žmonės ir jų lojalumas. Gal ta klubinės kultūros propaguojama individualistinė arogancija (čia labai subjektyviai žinoma) ir yra ta bėda, kad dauguma tik savo įvaizdžio dėka atrodo turintys pinigų bilietui į savo mėgstamo DJ pasirodymą.

Love, Peace & Unity!

Neabejoju, jog žinote kas yra ginčas. Žinodamas, kad “savaime suprantamų dalykų nėra”, nes velniai griebtų, esame visiškai skirtingos asmenybės, tai pridedu apibūdinimą iš kaskart naudojamo terminų žodyno:

ginč|as (2)

1. savo nuomonės bei reikalo gynimas žodžiu, disputas: Dėl tos knygos buvo daug ~ų. Tarp jų vyko smarkūs ~ai

Įsivaizduokime tris aklus piliečius ir jiems skirtą užduotį apibūdinti dramblį, pasitelkus tik lietimo galimybę. Tad vienas čiumpa už straublio, kitas apsikabina koją, o trečiasis laiko už uodegos. Atlikus “pažintį” su drambliu,  kiekvienas jų gali apibūdinti dramblį remdamasis savo surinkta informacija. Pirmasis, laikęsis už straublio teigia, kad dramblys labai jau panašus į storą gyvatę. Antrasis nenorėtų sutikti, nes tai labiau panašu į stulpą, o trečiasis visiškai nenori nieko apie tai girdėti, nes jam dramblys labiau panašus į virvę su kutais. Kyla ginčas, kaip gi atrodo dramblys.

Tai dėl ko čia reiktų ginčytis, ir ar verta? Visi kartu ir atskirai yra teisūs, nes kalba tik apie nedidelį epizodą visos visumos, šiuo atveju – dramblio. Šioje situacijoje matantis žmogus gali pasakyti, kad jie visi klysta, nes pastarajam regos dėka bepigu vertinti visą dramblio vaizdą, kai operuoji papildomais duomenimis.  Prie to pačio kelių šimtų metų senumo manymas, kad žemė – didelis vėžlys ant trijų dramblių. Šiandien taip, rytoj jau kitaip. Bet niekas juk nesako, kad anuomet mokslininkai melavo. Beje, dabar taip pat visos knygos ir mass media tik tiesą skleidžia.

Jei leidi sau sutinki, kad gali būti ir kitaip nei manai, tai jau žingsnis į priekį. Tuomet nekyla joks ginčas, o vyksta informacijos pasidalinimas. Toks būdas leidžia peržiūrėti turimą informaciją, praturtinti ją naujais niuansais, sudėlioti kitą scenarijų iš tų pačių kaladėlių.

Tenka sutikti kokį “visažinį ir niekada neklystantį ekspertą”. Jie dažnai žino begalę faktų, datų, pavardžių, tokios labai reikalingos informacijos kai ruošiesi kokiai TV viktorinai. Ekspertas ir jo “nenuginčijamų” argumentų kibiras yra š. vertas, kai pats operuoji alternatyvia informacija, o kartais gal net ir platesniu diskutuojamo epizodo matymu. Bet žinoma, kad nebūtinai. Deja, dažnai tenka pasilikti alternatyvias žinias sau, nes oponento žinių durys atsiveria tik į lauko pusę.  Man ginčas – laiko ir energijos švaistymas, neprisidedantis reiškinys prie teigiamų emocijų palaikymo.

Matau kelias ginčo pasekmes.  Pralaimėjęs žmogus patempia lūpą ir jaučia nuoskaudą, nors oponentas įsitikinęs, kad “skleidė gėrį ir atvėrė akis”. Sumažintas žmogaus savo vertės pojūtis  iššaukia negatyvias emocijas ir lieka kaip bloga energija. Žmogus, jausdamas oponento psichologinį pasiruošimą ginčytis pradeda vengti diskusijų, nes nėra įsitikinęs savo galimybėmis, kitą kartą apginti  “kitą medalio pusę”. Manymas, kad ginčą kuris nors laimi, galbūt tiesiog manymas. Nes laimėtojas taip ir liko savo žinomų faktų ribose atmesdamas galimybę praplėsti akiratį.

Laimėtojas visada yra tik kito pralaimėjusiojo sąskaita. Tai, kad jis “apgynė” savo “epizodą su uodega”, prieš kito “epizodą su straubliu”, dar nereiškia, kad laukia laimėjimas toje dalyje su “koja”…

Pabaigai noriu pakviesti visus nesureikšminti savo turimų žinių, nes dauguma operuojame tik ta informacija kurią gavome mokykloj, univere, sakė mama ir tėtė, žiūrėjote TV, skaitėte apdulkėjusioje knygoje, žurnale, laikraštyje, girdėjote gatvėje ir pan. Jei galite prieiti prie informacijos, kuri be “privalomo redaktoriaus” “privalomo įsikišimo” gyvuoja bent kelis šimtus ar daugiau metų, tuomet būkit mieli, užrašykite komentaruose tokį šaltinį. Labai įdomu.

Kai nustojau absoliutinti savo informacijos duombazę, atsivėrė platesnis galimybių kelias. Supratau, kad “tiek pat nežinau, kiek ir kiti nežino”.

Taikos ir gero savaitgalio visiems.

P.S.
Stengiuosi laikytis atokiau tų, kurie visuomet 100% žino kaip viskas yra.