Apie nesibaigiančią aukštojo mokslo švietimo reformą ir mokslo koncentravimą į Vilnių
Sveiki tinklaraščio draugai, su rugsėjo 1-ąja! Šis įrašas parašytas dar vasarą, bet jau tampa tradicija, kad rugsėjo pirmąją su jumis dalinamės įdomesnėm istorijom, susijusiom su švietimu (praėjusių metų proginis įrašas).
Vasarai įpusėjus, kai kiekvienais metais vis nauji abiturientai sužino, kokiais rezultatais išlaikė egzaminus, į kurią aukštąją mokyklą įstojo, kiekvienais metais nutinka vis naujų ir dar nebūtų istorijų, kurių situacijos naujumai sako, kad ankstesniais metais taip nebuvo.
Nors nuo mano mokyklos baigimo praėjo jau beveik 10 metų, kaip dabar atsimenu padriką egzaminų sesiją, kuri buvo pusiau valstybinė. Aišku, pusė tų dalykų, kas buvo tada, jau dabar neliko: pvz. nesuprantamo sudėtingumo lietuvių kalbos egzamino su neaiškiais vertinimo kriterijais, 5 privalomi egzaminai ir pan. Prisiminus, kaip tais metais vyko abitūros egzaminai, lyginant su dabartiniu laikmečiu, buvo tragiška situacija. Pas visus pagrindinis klausimas buvo, kaip gauti egzaminų užduotis dieną prieš. Tais laikais internetinė erdvė buvo kontroliuojama labai silpnai, tad pasiūlymai įsigyti užduotis mėtėsi vos ne ant kiekvieno kampo, tačiau visus pardavinėtojus vienijo vienas bendras dalykas – tos užduotys buvo netikros (valstybinių egzaminų).
Na ką,tada pagalvojau: kažkam juk reikia būti bandomaisiais triušiais, tad mūsiškius abitūros metus nurašiau artimai ateičiai ir tyliai vyliausi, jog kitais metais jau viskas bus gerai, tačiau kaip parodė šie metai, kuriais mokyklą atėjo baigti mano sesei, reforma ir po 10 metų tęsiasi, o jos galo dar nematyti.
Šiandien noriu paliesti stojimo į aukštąją mokyklą temą. Kaip žinia, visai neseniai buvo pristatyti studijų krepšeliai, kai kiekvienai studijų programai yra skiriamas tam tikras kiekis valstybės finansuojamų vietų. Kiek teko girdėti, buvo žadama, jog valstybės finansuojamų vietų bus panašus skaičius kaip ir pernai, o konkretūs skaičiai paaiškėjo tik šią savaitę, kai galima matyti išsamius stojimo duomenis LAMPA sistemoje.
Tikrai nesiruošiu analizuoti visų studijų programų, tačiau pasirinkau man labiausiai pažįstamą, architektūros studijų programą. Pažįstama ji man todėl, nes sesė beveik du metus ruošėsi tai studijuoti.
Praėjusiais metais valstybė finansavo 45 vietas KTU architektūros vietas , šiais metais – 5. Jei pažiūrėsime sostinės situaciją, čia VGTU turi panašiai nemokamų vietų kaip ir pernai.
Niekada nesu girdėjęs nei vieno pasisakymo, jog KTU paruošiamų jaunųjų architektų studijos nekokybiškos, iš to galima daryti prielaidą, jog analogiškos sostinės universitetų studijų programos nepelnytai proteguojamos bei visais būdais bandoma išlaikyti finansavimą konkrečioms įstaigoms, kuris tiesiogiai proporcingas nuo studentų skaičiaus.
Manau, jog šis tinklaraščio įrašas jums iššauks papildomų minčių, kuriomis pasidalinsite ne tik komentaruose, bet ir savo tinklaraščiuose šią temą tęsdami toliau, nes tema tikrai aktuali. Juk kalbam apie pagrindinę Lietuvos išlikimo galimybę – išsilavinusį jaunimą.
P.S.
Kadangi ir pačiam teko nudegti per pirmą kartą organizuotą valstybinį lietuvių kalbos egzaminą prieš 10 metų, jaučiu šiokią tokią nuoskaudą švietimo sistemai, nes matau, jog laikas bėga, tačiau situacija negerėja arba tai vyksta labai mažais tempais. Prisimenu, jog manosios LT kalbos teksto suvokimo interpretacijos nevertino, nes pasirinktą kūrinį išanalizavau kitu rakursu, kas mano galva, kaip tik turėtų būti privalumas, nes į temą buvo pažvelgta nešabloniškai.
Ši istorija priminė prieš beveik metus mūsų tinklaraštyje rugsėjo pirmąją publikuotą įrašą „Mokslas – mūsų šviesa ir tamsa“, kurioje pasakojome, kaip dėl kitokio kampo buvo „diskvalifikuotas“ vienas mūsų draugas per magistrinio darbo gynimą.
Gyvenant tarp tokių pavyzdžių, su kuriais tenka susipažinti ne iš spaudos puslapių, o iš gyvo bendravimo ir asmeninės patirties, turi būti labai naivus, kad galvoti, jog mūsų švietimo sistemoje daugelis dalykų ir gerų.
Tad pabaigai visiems, dirbantiems su švietimo reforma noriu palinkėti kuo dažniau ir kuo įvairesnėse situacijose pabandyti pabūti moksleivio ar studento kailyje ir pamatyti iš vidaus, kaip viskas ten vyksta.
September 1, 2010 Komentarų nėra
Baltijos kelias po 21-erių metų
Sveiki bičiuliai,
šiandien prasidėjo nauja savaitė, visi išskubėjo kas kur, bet ar susimąstėt, kokia šiandien diena?
Nors šios dienos labai gerai neprisimenu, bet atsiminimuose dar matyt ilgai išliks tas didžiulis vieningumas, kurį lietuviai, latviai ir estai 1989-ųjų rugpjūtį išgyveno. Įsivaizduokit, po šios pilietinės akcijos pradėjo griūti tarybų sąjunga, o po kelių metų, nors ir jausdami nepriteklių, jau buvome laisvi. Aišku, ta laisvės sąvoka buvo savotiška lyginant su šiomis dienomis, tačiau tai buvo didelis įvykis mūsų mažoje šalyje, kuris lyg ledlaužis pralaužė seniai užšalusius ledus.
Aišku, ne viskas mūsų laisvės kely dar nuveikta, vis gi, po 21-erių metų ėjimo į priekį, turime daug juodulių, kurių nelabai kas nori naikinti. Čia kalba apie žmonių kultūrą, požiūrį, korupciją, valdininkiją, kurios darbo metodai nelabai pasikeitė nuo 1939-ųjų, tačiau manau, dar ne viskas prarasta ir vieną dieną mūsų šalis dar kartą pakils lyg feniksas iš pelenų, o visos negandos ir negerybės, kurių mūsų kasdieniame gyvenime vis dar apstu, sudegs per kurias nors Jonines pačiam didžiausiam lauže, kurį kurs visa vieninga tauta!
P.P.S.
Palaikyti Baltijos kelio idėją kviečiame ir virtualiai, FACEBOOK tinkle, kuriame mūsų agentūra dar praėjusiais metais sukūrė ir iki šiol minimaliai administruoja Baltijos kelio erdvę Facebook’e. Ten pat kviečiame dalintis savo atsiminimais ir mintimis, ir nepamirškite, tik vieningumas mus sugrąžins į tikrąjį kelią.
August 23, 2010 Komentarų nėra
Mes be 24×7 OPUS 3 nenurimsim! (3 iš 3)
Jau beveik 2 mėnesiai praėjo nuo to laiko, kaip LRT pradėjo trumpinti eterio programos laiką per parą. Tai siejama su tuo, kad valstybinis transliuotojas neišgali mokėti milžiniškų LRTC sąskaitų už siųstuvų nuomą. Paradoksali situacija, nes tiek LRTC, tiek LRT, tiek ir susisiekimo ministerija yra valstybės žinioj, tačiau nebandoma surasti visiems priimtino sprendimo, visi nuėjo į kraštutinumus.
Aš kaip pilietis suprantu, kad LRT dalinai šantažuoja vyriausybę su kardinaliu eterio laiko mažinimu, tačiau suprantu ir LRT, kurios finansavimas yra mažiausias iš visų Europos Sąjungos valstybių. Juk kad ir kokį mažą biudžetą turi, transliuotojo misija išlieka ta pati; tiesioginių transliacijų apimtys nemažėja; vykdomas visuomenės švietimas ir pan. Aišku, biudžeto mažumas taip pat menkina programos kokybę, tačiau LRT vis dar pavyksta išlaikyti kokybę.
Grįžtant prie OPUS 3, ši radijo stotis padeda formuoti kitokią jaunimo kultūrą, ne tą, kurios pilna komerciniuose kanaluose, o tokią, kuri skatina domėtis ir kurti. Aišku, tokių žmonių šalyje nėra didžioji dauguma, kiek yra POP kultūros bangoje, tačiau labai reikia, kad tokių žmonių rastųsi vis daugiau, kad šalyje klestėtų ne kopijavimas, kaip buvo nuo pat nepriklausomybės, bet individualumas, kuris padeda žmonėms būti pozityvesniais.
Todėl tikrai gaila, kad radijo stotis skirta kuriantiems, besidomintiems ir visiems kitiems, kuriuos popsas užkniso juodai, yra apribojusi galimybę šią radijo stotį girdėti nuo 18 valandos, o premjeras vienam interviu yra pasakęs: „tai aš nesuprantu, kodėl kai aš miegu, kažkas turi transliuoti“ (anksti einat miegoti).
Tačiau šioje situacijoje yra ir vienas pozityvus dalykas: artėja savivaldos rinkimai. Manau, kad vis labiau artėjant jiems, politikai pagaliau suras tuos kelis papildomus milijonus arba dar geriau, kažkas parodys, jog ir kritinėje situacijoje moka spręsti įv. atvejus ir suderins, kad LRT už siųstuvų nuomą LRTC nemokės, nes jiems vis gi reikia vykdyti misiją. Vis gi nedelsiant siūlome švietimo, susisiekimo, vidaus reikalų ir visoms kitoms ministerijoms, LRTC ir LRT susėsti prie bendro stalo, išgerti brendžio ir pagaliau išspręsti šią beveik anomalinę situaciją.
Sakantiems, kad čia nieko blogo ir radijo stočių galima klausytis ir internetu norisi paminėti, kad ko gero ne tik aš, bet ir kiti Lietuvos gyventojai nesijaučia konfortiškai klausydami analoginės radijos per skaitmenines priemones. Taip pat reikia pažymėti, jog Lietuvoje dar nėra taip gerai išvystyta bevielio interneto infrastruktūra, kad automobiliuose galėtume radijo klausytis per internetą.
Ir nors emigracijos tema su radijo netransliavimu vakarais ir naktimis nesusijusi, tačiau bendram vaizde galima matyti situaciją, kai jaunimas, ką tik baigęs mokyklą, palieka šią šalį, o jo abituriento atestatas atgula į mokyklos archyvą, nes jam jo tiesiog nereikia. Praėjusią savaitę kaip tik teko dalyvauti tokioje šventėje, tai buvo iš ties graudu žiūrėti į vieną gimnazijos klasę ant scenos, kurioje tą dieną buvo 7 iš 20. Visi kiti, kaip teigė direktorė, jau išvyko į užsienį pas tėvus, draugus, giminaičius ir pan. Dėl ko paliečiau šią temą? Manau dėl to, kad iš situacijos su nereikalingais atestatais ir išjungtom intelektualios jaunimo radijo stoties vakarinėmis transliacijomis galima matyti valstybės politiką jaunimo atžvilgiu, kai ne tik muzikos negali pasiklausyti, bet pabaigęs mokyklą esi priverstas palikti šalį, kurioje žengei pirmąjį dvidešimt gyvenimo metų.
Pabaigoje norisi naiviai tikėti, kad artimoje ateityje radijo transliacijos nesibaigs tada, kai aukščiausi valstybės pareigūnai eis miegoti, o jaunimas, baigęs gimnazijas ir kitas vidurines mokyklas, mūsų šalelėje atras savo vietą…
Pabaiga
July 23, 2010 Komentarų nėra
